Nesinorėjo pirmajam eiti pas žuvelę, bet ką darysi. Persakė jis savo vyro norą. „Gerai, – atsakė žuvelė. – Eik namo, viską parėjęs rasi“. Grįžta ir negali patikėti savimi – vietoj namo kotedžas. Skambina savo mylimajam, kad įleistų vidun. Bet šis tik ima rėkt kaip pasiutęs: „Tai kodėl nepaprašei, kad būtų įteisinta homoseksualų partnerystė? Tai kaip turtą dalinsimės išsiskyrę? Gelda tai buvo tavo, ir lūšna buvo tavo. O mano dalis kur? “
Nukiūtino žvejys atgal prie Neries su žuvele kalbėtis. Kai grįžo atgal, jau buvo sutemę. Pasitikrinę naujienas išmaniajame aifone, jie sužinojo, kad homoseksualų partnerystė Lietuvoje įteisinta. Tik mylimajam to neužtenka.
Nukiūtino žvejys atgal prie Neries su žuvele kalbėtis. Kai grįžo atgal, jau buvo sutemę. Pasitikrinę naujienas išmaniajame aifone, jie sužinojo, kad homoseksualų partnerystė Lietuvoje įteisinta. Tik mylimajam to neužtenka. Varo jį vėl, kad paprašytų žuvelės bažnytinės santuokos: „Noriu, kad žiedais viešai apsikeistume ir fotkės pasirodytų žurnale „Žmonės“.
Jau žvejui nejauku – draugas įžymybe tapo, į vakarėlius vaikšto, su Grigaičiu susidraugavo. Tik į jį nė dėmesio nekreipia, o kai atkreipia, tai šaukia: „Aš noriu, kad žmonės apie mane internete rašytų tik pozityvius komentarus. Noriu, kad jie suprastų – didžiuojuosi, kad esu gėjus“.
Pasakos pabaigą sugalvokite patys. Jau ir taip dėl šio kūrinėlio autorystės būsiu įrašyta į juoduosius homofobų sąrašas šalia pupulio Gražulio. Būsiu prieše laikoma nepaisant to, jog homoseksualų nelaikau nei iškrypusiais fiziškai, nei psichiškai. Net nematau nieko blogo, jei jie dirbtų vaikų darželio auklėtojais.
Tačiau jei homoseksualai yra tokie patys piliečiai, kaip ir visi, aš turiu teisę pasišaipyti iš jų norų.
Kai Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pareiškė esąs gėjus, sutikau tai kaip džiugią naujieną – pagaliau atsirado išdrįsusių pasakyti tiesą. Tačiau pareiškimo, kad jis didžiuojasi esąs gėjus, nesuprantu.
Kuo čia didžiuotis? Aš esu moteris, bet nė kiek nesididžiuoju. Dar esu žmogus, bet nematau reikalo tuo didžiuotis nei prieš kiaules, nei prieš karves.
Šiuolaikinėje visuomenėje didžiavimasis savimi kažkodėl laikomas teigiamu dalyku. Įvairiose religinėse tradicijose tai traktuojama kaip paprasčiausia puikybė. Matyt, giliai širdyje esu konservatorė, nes man norėtųsi išgirsti: „Aš esu šunsnukis, ištvirkėlis, silpnos valios. Jaučiu potraukį savo partneriui ir mes tai darome. Jei galėčiau toks nebūti, tai ir nebūčiau. Mėginau save pakeisti, nepavyko. Esu toks, koks esu. Atleiskit, jei jus tai trikdo.“
Jei gėjai taip pradėtų kalbėti, tai būtų diskusijų pabaiga. Net su krikščionimis. Nes ką į tokią šnektą galėtų atsakyti doras katalikas? Tik pripažinti, kad jis irgi nusidėjėlis, klaidžiojantis aistrų labirintuose. O štai dabar – žibalas į ugnį. „Didžiuojuosi“. Gal man tapti lesbiete, kad tapčiau vertingesne?
Ką tik popiežius Pranciškus sinode katalikams aiškino, jog homoseksualus reikia gerbti. Konservatoriai tai vadina beveik perversmu bažnyčioje. Liberaliai mąstantieji šaiposi, kad popiežius nežengė nė žingsnelio. Nes ką reiškia krikščioniui raginimas gerbti žmogų, bet nepateisinti jo elgesio? Juk tada privalai gerbti ir iki gyvos galvos nuteistą penkias moteris nužudžiusį maniaką – vien todėl, kad Kūrėjas turėjo niekam nesuvokiamą planą, kodėl jis turi egzistuoti šioje planetoje.
Biblijos teiginys „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė“ man neatrodo atskaitos taškas, vertinant, kuo skiriasi mylėjimasis nuo ištvirkavimo. Vis dėlto manau, jog dabar gėjai ir lesbietės privalo gerbti Bažnyčią, kuri žengė pirmąjį žingsnį. Antrąjį žingsnį turi žengti seksualinės mažumos. Homoseksualai turi išmokti gerbti tuos, kurie jų negerbia.
Tikėtis, kad popiežius po n metų ištars, jog homoseksualus elgesys yra normalus, naivu. Taip neatsitiks. Jei homoseksualai nori, kad Bažnyčia netrukdytų jų integracijai į visuomenę, dabar jie privalo nusižeminti. Tai reiškia nemenką auką – atsisakyti santuokos.
Laisvamaniškoje visuomenėje nelabai kas ir žino, kad santuokos ritualas katalikams yra ne šiaip sau spektaklis, o sakramentas.
Laisvamaniškoje visuomenėje nelabai kas ir žino, kad santuokos ritualas katalikams yra ne šiaip sau spektaklis, o sakramentas.
Todėl visai nenuostabu, jog Katalikų Bažnyčia santuoką nuo gėjų gins iš visų jėgų. Lietuvoje dar abejojama dėl civilinės homoseksualų partnerystės įteisinimo. Tačiau užsienyje homoseksualai jau skundžiasi, kad civilinė partnerystė žemina homoseksualus ir dėl to jie turi teisę tuoktis, kaip ir kiti žmonės.
Ar tai nepanašu į vis didesnius reikalavimus auksinei žuvelei? Gal kada nors gėjai užsinorės patys gimdyti ir ims kaulyti dirbtinio apvaisinimo?
Jei homoseksualai užmirštų, jog juos laiko nenormaliais, o imtų galvoti apie tai, kaip jaučiasi kiti, jie greitai pagautų, kad kiti jaučiasi nejaukiai. Kalbama čia ne tik apie paranojikus, kurie baiminasi, kad jų vaikai bus išvirkinti ir užaugs gėjais. Aš jaučiuosi nejaukiai vien todėl, kad žinau – bet koks suabejojimas gėjų žavingumu kainuos reputaciją tarp jų. Panašiai būtų, jei nieko blogo nemanydama juodaodį pavadinčiau „negru“ arba pasišaipyčiau iš žydo nosies.
Homoseksualų draugai jų gaili – kaip baisu, kad jie negali įteisinti santykių ir dėl to skyrybų atveju gali kilti konfliktų besidalijant turtą. Kaip žemina, jei ištikus nelaimei, negali sužinoti nieko apie partnerio sveikatą. Kaip neteisinga, jei po mylimojo mirties negali paveldėti jo turto.
Tai tiesa, kad teisės aktai netobuli. Tačiau jei homoseksualai pasikrapštytų savo makaules, jie suvoktų, kad galima reikalauti ne „homoseksualų partnerystės“ įteisinimo, bet tiesiog kitaip apibrėžti, kas gali būti partneriai apskritai.
Kokia logika, kad partneriai yra būtinai tie, kurie miega bendroje lovoje? Kodėl net nedrįstama pamanyti, jog pasaulyje yra tos pačios lyties asmenų, kurie norėtų įsipareigoti, tačiau seksas jiems nerūpi? Jei du potencijos problemų turintys vyrai nori kurti bendrą ūkį, ar čia jau kalbėtume apie homoseksualų partnerystės ryšius? Galbūt dvi aštuoniasdešimtmetės močiutės norėtų dovanoti viena kitai įsipareigojimą slaugyti kitą iki pat mirties – ar jos taip automatiškai tampa lesbietėmis?
Galbūt dvi močiutės norėtų dovanoti viena kitai įsipareigojimą slaugyti kitą iki pat mirties – ar jos taip tampa lesbietėmis?
Reikalavimas įteisinti homoseksualų partnerystę tėra ideologijos piršimas. Noras priimti tokius teisės aktus, kad homoseksualai galėtų efektyviai tvarkyti turto reikalus – būtinybė.
Apie visa tai prabilus kitu kampu ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.
Suglebtų net P. Gražulio karinga potencija. Juk vienas dalykas yra kalbėti apie homoseksualų partnerystę, o visai kita – kalbėti apie partneriais norinčius būti impotentus, argi ne?
Tačiau taip mąstyti įmanoma tik tada, kai išdrįsti nusižeminti, o ne visiems deklaruoti savo homoseksualią puikybę.
