Žmonių dėmesys ilgainiui atbunka. Kai pasirodė pirmieji pranešimai apie Maidaną, lietuvių pokalbių svarbiausia tema buvo, ar geriau emigruoti, ar likti ginti Lietuvos. Tuomet Trečiasis pasaulinis karas atrodė kaip tikra grėsmė ir buvo aišku, kad tai palies visus.
Tačiau prabėgo savaitė, kita ir nieko neatsitiko. Lietuvoje viskas taip, kaip buvę. Aikštėse piketavo palaikantieji referendumą, o didžioji grėsmė Lietuvai kai kam atrodė parduota užsieniečiams žemė. Žinios apie Ukrainą virto kasdienybės dalimi.
Lietuvoje viskas taip, kaip buvę. Aikštėse piketavo palaikantieji referendumą, o didžioji grėsmė Lietuvai kai kam atrodė parduota užsieniečiams žemė. Žinios apie Ukrainą virto kasdienybės dalimi.
Šiuo atbukusio dėmesio fenomenu ir naudojasi V. Putinas. Ne tik jis, visi diktatoriai. Fašistinės Vokietijos laikais tuo naudojosi A.Hitleris. Kažkur buvo žudomi žydai, bet niekas nenorėjo į tai gilintis. Toks jau žmogiškas egoizmas – kam rūpintis tuo, kas tiesiogiai nesusiję su manimi ir mano artimaisiais. Rūpintis pradedame tada, kai nelaimės ima dėtis savame kieme. Tačiau tada jau per vėlu, tada jau tu šaukiesi ir neprisišauki pagalbos.
Kaip palaikyti Ukrainą, ne taip ir aišku. Akivaizdu, jog lietuviai kareiviai į Donecką nežygiuos. Mes net negalime žinoti, kiek jaunų vyrų yra pasirengę kovoti už Lietuvą.
Daug kalbama, kad reikia didinti lėšas krašto apsaugai – tai vadinama investicija į Lietuvos saugumą. Bet iš kur žinome, jog ginklavimasis ir karių mokymasis netaps tik spektakliu?
Vienas dalykas yra dalyvauti karinėse pratybose ir ugdyti valią, kad taptum tikru vyru ir galėtum merginoms demonstruoti savo bicepsus. Visai kas kita yra žinoti, jog kovoje gali tekti paaukoti gyvybę. Jei turime istorinį pavyzdį, kai lemiamą akimirką iš Lietuvos pasitraukia pats prezidentas, vargu ar galėtume kaltinti kareivį, kad dezertyruos kur nors į Angliją dirbti statybose.
Visuomenėje, kurią valdo laisva rinka, galingiausia politika yra ekonomika. Jei lietuviai verslininkai nustotų bendradarbiauti su Rusija, jau būtų šis tas. Ar tai gali įvykti? Akivaizdu, kad niekas nesutiks dėl laisvės idėjos aukoti savo verslo.
Net atskirti rusiškas prekes nuo visų kitų didiesiems prekybos centrams atrodo per sunku. O kam čia pyktis su verslo partneriais? Ką tokie verslininkai darytų ištikus Lietuvos okupacijai, nesunku nuspėti – jie mėgintų atrasti būdą, kaip prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos rinkoje.
O gal lietuviai menininkai kuria kūrinius, kuriais garsina Ukrainos laisvės siekį ar protestuoja prieš Rusiją? Gal ir kuria, bet – kaip įprasta – tyliai savo palėpėse. Paskui eksponuoja kur nors Šiuolaikinio meno centre „kokią nors instaliaciją, kurioje žiurkė ryja savo uodegą, prirašę pavadinimą „Ukrainos ir Rusijos santykiai“.
Konceptualu, kolegos menininkai giria. Tačiau negirdėta neregėta, kad menininkų bendruomenė susivienytų ir kartu sukurtų ką nors, kas garsintų Ukrainą pasaulyje.
Klausomės užliūliuojančių lozungų apie tai, kaip per penkerius metus Lietuva ryškiai rodėsi tarptautinėje arenoje. Tada pakalbame apie tai, jog gal iš tikrųjų verta daugiau skirti krašto apsaugai, nes skyrę pinigų kariuomenei, pasijusime truputį saugesni.
Taip atsitinka, jog klausomės užliūliuojančių lozungų apie tai, kaip per penkerius metus Lietuva ryškiai rodėsi tarptautinėje arenoje. Tada pakalbame apie tai, jog gal iš tikrųjų verta daugiau skirti krašto apsaugai, nes skyrę pinigų kariuomenei, pasijusime truputį saugesni. Galėsim net patikėti, kad mūsų pilietiškumas auga ir kad vieną dieną mūsų maža agrarinė šalis pavirs į modernią aktyvią valstybę.
Tada paskaitome Donecke gyvenančio ruso laišką rusams: „Tie, kurie už Europos Sąjungą, kabina savo vėliavas šalia Ukrainos, bet ne vietoj jos. Todėl mes ir pasirinkome Europą, ir dabar jau nesitrauksime. Tai vienintelis kelias, nes integruotis su jumis gali tik visiškas beprotis arba savižudis“.
Graudu, net ašarą norisi braukti. Tačiau pasigraudinę toliau nieko nedarome. Nebent ant litų pripaišome ašarėlių, nes iš tikrųjų mums daug graudžiau ne dėl žuvusiųjų Ukrainoje, bet kad ant banknotų tuoj nematysime Dariaus ir Girėno.
Dar galima paburnoti, kad Europa yra tokia pasyvi ir nieko nedaro. Pakeiksnoti Europos politikus, jog neskuba siųsti Ukrainai pagalbos. Pasipiktinti, kad Italijoje yra gaminami prabangūs išmanieji telefonai su V. Putino atvaizdu – taigi, Europa šliaužioja diktatoriui po kojomis. Ir dar ta Europos žiniasklaida, gal ją rusai nupirko, kad pirmoje vietoje neatsiduria naujienos iš Ukrainos. Tarsi mes patys būtume ne Europa.
Tiesą sakant, kažin ar mes save net maža Lietuva galime vadinti. Rusijos strategija yra niekuo neypatinga – tai senovinė karo išmintis „skaldyk ir valdyk“. Supriešinti žmones, kad jie neberastų vienijančių idėjų – idealus būdas laimėti karą.
Tačiau nereikia net rusų propagandos, kad susiskaldytume. Lietuvių tauta jau taip subyrėjusi, kad visi skirtingai įsivaizduoja, kas turėtų ją jungti. Štai iš vieno bankininko išgirdau, kad tie, kurie nepalaiko D.Grybauskaitės, dirba Rusijai. „Kritikuoji prezidentę – esi už Rusiją“ – jau ir tuo pakanka tikėti, kad lietuviai besiginčydami vienas kitam perkąstų gerkles.
Iš vieno bankininko išgirdau, kad tie, kurie nepalaiko D.Grybauskaitės, dirba Rusijai. „Kritikuoji prezidentę – esi už Rusiją“ – jau ir tuo pakanka tikėti, kad lietuviai besiginčydami vienas kitam perkąstų gerkles.
Apskritai dabartinė politinė sistema nėra tokia, kurioje skleistųsi demokratija – visada viena ar kita partija susijusi su tam tikrais interesais. Tačiau kai politika imama tapatinti su viena centrine figūra, ir ši figūra yra nekritikuotina, tada jau išvis neaišku, kas vyksta.
Gal kai prie Lietuvos sienos ims riaumoti rusų tankai, prezidentei išaugs angelo sparnai ir pakilusi virš žemės ji ims vesti tautą?
Norėčiau prezidentės ar prezidento, kuris štai dabar išeitų į gatvę ir aplink save sukviestų jaunų žmonių minią. Kviestų dainininkus, poetus, aktorius, ūkininkus – ateikit, susėskim kartu prie laužo ir palaikykim Ukrainą. Dainomis, eilėmis, ant šakių pamautais V.Putino portretais – kaip jau kas sugebame.
Ne burnokim prieš Europą, bet patys būkim Europa.
Norėčiau prezidentės, kuriai galėčiau paspausti ranką ir pasakyti „Aš jumis pasitikiu, nes žinau, jog prasidėjus karui, jūs įkvėpsite žmones būdama su jais, o ne saugiai iš televizijos ekranų“.
Tai nereiškia, jog dabar esu nusiteikusi prieš D.Grybauskaitę. Stengiuosi ja pasitikėti tiek, kiek įmanoma. Jei tauta atidavė už ją savo balsus, nepasitikėti būtų kvaila. Džiaugiuosi, kad prezidentė daug kalba apie Rusijos grėsmę. Tačiau panašu, jog lyderių, kurie Lietuvoje ne tik kalbėtų savo patarėjų iš anksto sukurptais tekstais, Lietuvoje nėra.
Tauta kažkaip turi pati susiburti ir palaikyti Ukrainą, nes kitaip Ukrainos vietoje atsidursime mes. Tada jau į mūsų nelaimę niekas nekreips dėmesį. Kažkada vienas pažįstamas vokietis, kai feisbuke užsiminiau apie savo susirūpinimą dėl Ukrainos, atrėžė, kad pasaulyje vyksta daug karų. Pavyzdžiui, Afrikoje.
Argi mes galime reikalauti iš kitų dėmesio, jei jo nesugebame parodyti patys?
Tikrai, kodėl europiečiams kokia nors Ukraina ir Lietuva turėtų rūpėti labiau negu vienas kitą pjaunančios Afrikos gentys? Argi mes galime reikalauti iš kitų dėmesio, jei jo nesugebame parodyti patys?
Jau turbūt atsirado tų, kurie nori paklausti: o ką ši jauna ir politikos neišmananti mergiščia gali pasiūlyti?
Siūlau pavadinti Neries pakrantėje esantį kūrinį, kuris žinomas kaip Vamzdis, kitu vardu. Jei to kūrinio pavadinimas būtų „Rusijos politika“, tai jau būtų meno kūrinys. Tada jis niekam nebadytų akių savo beprasmiškumu ir žmonės nebeeikvotų energijos piktindamiesi nereikšmingais dalykais.
