Su ugnimi besispjaudančiu slibinu nepakovosi – kad ir kiek devynias galvas pjaustytum, ataugs. Kai visi argumentai – veltui, vienintelis kelias – atsiprašyti. Netikite? Atsiprašykite kada nors artimojo, kai jis jus supykdo. Pamatysite, kaip reaguos. Ogi sutriks. Giliai giliai, širdyje juk žino, kad ne jūs, o jis jums norėjo priklijuoti etiketę ir paskui išsityčioti iš jo paties proto sukurto vaizdinio.
Todėl dar kartą atsiprašau už nacionalistinius rėkavimus. Ir lenkų, ir žydų, ir rusų, ir lietuvių. Pasaulis – vientisas organizmas. Jei viena ranka pjaustysi kitą ranką, kitai nebus lengviau.
Todėl dar kartą atsiprašau už nacionalistinius rėkavimus. Ir lenkų, ir žydų, ir rusų, ir lietuvių. Pasaulis – vientisas organizmas. Jei viena ranka pjaustysi kitą ranką, kitai nebus lengviau. Net jei ta kita stipriai supūliavusi ir iš skausmo mosikuoja lyg patrakusi.
Čia pacituosiu Nobelio premijos laureatą rašytoją Czeslawą Miloszą, kurio 1940 metais Vilniuje išduotame pase buvo įrašyta lenkiška pavardė ir tautybė „lenkas“.
„Kadangi esu ne kartą gynęs nepriklausomos Lietuvos interesus, lenkų demagogai nejaučia man simpatijos, visur skleisdami, kad taip elgiuosi todėl, kad aš – lietuvis“, – esė knygoje „Tėvynės ieškojimas“ pasakoja C.Miloszas. Jis pabrėžia gimęs pačiame Lietuvos viduryje – Kėdainių valsčiuje ir turintis teisę parašyti „Lietuva, tėvyne mano“. Jo giminė kalbėjo lenkiškai. Jo vertybes formavo lenkų kultūra.
„Anksti pasirinkau priešiškumą lenkų nacionalizmui. Tai nereiškia, kad lietuvių nacionalizmas man patiko labiau, tik tiek, kad labiau jį supratau ir buvau jam pakantesnis. Tačiau grafa tautybei įrašyti pase, be abejonės, yra prieškarinės Lietuvos su sostine Kaunu nacionalizmo išraiška“, – šių dienų kontekste, kai pavardžių rašyba ir dvikalbės lentelės atrodo tokios svarbios, Ch.Miloszo pozicija skamba mažų mažiausiai neįprastai.
Ch.MIloszas stebisi, kad Vilniuje tokia svarbi tautybė, kad neužtenka būti tiesiog žmogumi. „Tam tikra prasme galėčiau būti pavyzdys, kaip nacionalizmo dvasia deformuoja bręstantį protą ir kiek jėgų man pačiam reikėjo laisvintis iš jos. Tai įspėjimas jauniesiems lietuviams, kad nesileistų naujai deformuojami, šįkart – lietuvių“.
„Tam tikra prasme galėčiau būti pavyzdys, kaip nacionalizmo dvasia deformuoja bręstantį protą ir kiek jėgų man pačiam reikėjo laisvintis iš jos. Tai įspėjimas jauniesiems lietuviams, kad nesileistų naujai deformuojami, šįkart – lietuvių“ (Ch.Miloszas).
Todėl ir gėda, todėl ir norisi atsiprašyti. Taip ilgai gyvenau mąstydama, kad visi, „kovojantys su Lietuva“, taip elgiasi todėl, kad yra kažkaip blogi. Gal apsėsti velnio, gal šiaip psichai. Negi tokių galima gailėti? Negi jie neturi savo valios ir tik kaip robotai nuo vaikystės kartoja tėvų, senelių ir mokytojų įdiegtas programas?
Būtent čia trumpai sustokime ir paklauskime, ar nacionalizmas apskritai susijęs su meile savo tautai. Kas čia per mistika, kad lietuvis nacionalistas ir lenkas nacionalistas kaip du vandens lašai panašūs į vienas kitą.
Vienas šūkauja „Wilno naszo“, kitas atliepia apie Lietuvą iki Juodosios jūros. Taip rėkaudami jie taip savo neapykanta įelektrina erdvę, kad kiekvienam aišku – dar truputį, ir jau kaip atominė bomba sprogs. Net savo vaikų ir vaikaičių gyvybes tokie paaukotų ant ideologijos aukuro. Ir vardan ko? Vardan tos nuomonės, kuri – tuo jie neabejoja – privalo būti teisinga. Jei reikia dvikalbių lentelių – reikia. Ir viskas. „Reikia kaip myžt“ – pasakytų mano močiutė.
Visi esame truputį gyvūnai, norintys savo šlapimu pažymėti teritoriją. Tokia mūsų gyvūniškosios prigimties logika – jei šioje žemėje palikau pėdsaką – ji mano. Kuo labiau mano – tuo saugiau, kuo labiau ne mano – tuo daugiau blaškymosi ir nerimo.
„Tarp įvairių tremties keliamų vargų nerimastis nežinomybės akivaizdoje yra itin nemaloni. Jeigu kas nors buvo atsidūręs dideliame svetimame mieste, tai turėjo pajusti tam tikrą pavydą, kai regėjo to miesto gyventojus, kurie užtikrintai juda tarp savo parduotuvių ir įstaigų, įnikę į savo reikalus, drauge pindami didžiulę savo kasdienių rūpestėlių juostą. Toks stebėtojas, atklydęs iš svetur, gali retsykiais pasitelkti pagalbon specialią elgesio strategiją ir taip apmaldyti tąjį svetimumo pojūtį“, – Ch.Miloszas pasakoja, kad gyvendamas Paryžiuje jis tarsi brėžė liniją aplink kelias Lotynų kvartalo gatves, nes norėjo turėti teritoriją, kuri taptų sava.
Tačiau kaip atsitinka, kad vieni pastebi, jog teritorijos žymėjimas – tik gyvūniškosios prigimties išraiška, o kiti nenustoja urgzti? Ilgainiui tas urzgimas tampa toks garsus, kad net patys patiki – ne šunys jie, o liūtai, tigrai, gal net drakonai.
„Aš – lenkas, čia – mano protėvių žemė, vadinasi, čia yra Lenkija, o lietuviai – okupantai, aš prieš juos kovoju ir dėl to esu didvyris“ – logika paprasta kaip dukart du. Tik kažin ar ši didvyrių drąsa nėra tik garsiu urzgesiu dangstomos dvejonės: „Ar tikrai aš vertas vadintis lenku, jei negyvenu Lenkijoje? Gal aš turėčiau išvažiuoti? Juk sienos – atvertos. Žemę galima parduot.“
Tada mūsų herojus pažvelgia į savo anūką, kuris plepa skaipu su Lenkijoje gyvenančiais draugais, ir kuriam išvis nė motais, kurios šalies teritorijoje jis gyvena, nes iš tikrųjų jis gyvena internete: „Va, kaip jaunimas išsigimsta. Tai tie lietuviai kalti. Aš turiu kovot. Iki paskutinio kraujo lašo. Nepasiduosiu“.
Štai tas anūkas, kuriam senelio replikos apie tuos cholopus lietuvius kelia žiovulį ir abejingą trūkčiojimą pečiais, puikiai žino – net jei jo senelis su draugais išsikovotų Vilniaus krašte autonomiją, konflikto atmosfera niekur nedingtų. Gal susibartų tarpusavyje ir imtų muštis dėl valdžios. Gal imtų kalti kardus ir kviestų lietuvius susikauti dar viename Žalgirio mūšyje. Kovotojas be kovos juk miršta, o išeiti anapilin šiais laikais visi bijo.
Internete radau nemažai lenkų, kurie džiugiai dalijasi nuoroda į lietuvių sukurtą feisbuko puslapį, kuris vadinasi „Aš neapaksiu nuo lenkiškų lentelių“. Šiame puslapyje vyksta gyvos diskusijos apie dvikalbę gatvių rašybą kitose šalyse.
Gal kiek perdedu. Gal yra ir tų nacionalistiškai nusiteikusių jaunųjų lenkų, kurie į lietuvius pasirengę sviesti akmenį. Tačiau internete radau nemažai lenkų, kurie džiugiai dalijasi nuoroda į lietuvių sukurtą feisbuko puslapį, kuris vadinasi „Aš neapaksiu nuo lenkiškų lentelių“. Šiame puslapyje vyksta gyvos diskusijos apie dvikalbę gatvių rašybą kitose šalyse.
Bengališkas pavadinimas Londono bengalų kvartale, kiniški hieroglifai prie olandiško užrašo Amsterdame. Ir svarbiausia – nejusti jokios neapykantos.
Aš irgi prisidėjau prie mėgstančiųjų tą puslapį, nors – prisipažinsiu – truputį buvo neramu, ar tai nebus panaudota Lietuvos nenaudai. Vis dėlto save priskiriu prie jaunosios kartos, kuriai svarbesnė ne tautos, o asmeninė laisvė. Todėl neturiu nieko prieš, kad apskritai perbraižytume Lietuvos ir Lenkijos žemėlapį.
Manęs negąsdina Lenkija vidury Lietuvos. Labiau norėčiau nuvažiuoti į Lietuvą Lenkijoje. Viešint Suvalkuose, buvo toks jausmas, kad ten net labiau Lietuva negu čia. Nes ten puoselėti kalbą ir tradicijas yra ne folklorą mėgstančiųjų laisvalaikis, o išlikimo lietuviu klausimas.
Daug labiau nerimą kelia tai, kad Lietuva suanglės. Jau ir dabar mūsų verslo sektoriaus žmonių šnekta tapo kažkokia nei į tvorą nei į mietą.
Kažkodėl jiems atrodo „cool“ viską „dealinti“ pusiau „lithuanian“, „half english“. Veikiausiai panašūs procesai vyksta ir Lenkijoje. Gal net tame pačiame Vilniaus krašte. Štai čia galėtų ir būtų Lietuvos ir Lenkijos kultūrinės bendrystės šaknys.
Galėtume kovoti už tai, kad išliktų šios abi – lietuvių ir lenkų kalbos. Mes, lietuviai, galėtume mokytis lenkiškai. Ar neatsirastų kur lenkų, kurie be atlygio, tik iš patriotiškumo, būtų nusiteikę suorganizuoti lenkų kalbos lietuviams pamokėles?
Skamba kaip pasakos siužetas?
Tačiau pasaulis keičiasi ir tai, kas prieš šimtmetį atrodė pasakos, jau virsta tikrove. Apie tai, kad kova už būvį yra pritempta teorija, prabyla jau ir mokslininkai. Verslo seminaruose vis daugiau kalbama apie bendradarbiavimą. Vis daugiau žmonių tampa aišku – kai nusiteikimas bendradarbiauti yra stiprus, tada ir neapykantos žodžiais besisvaidantys drakonai atrodo ne tokie jau baisūs. Gal net atvirkščiai – silpni, verti gailesčio, nes sužeisti ir nemokantys jausti meilės.
Todėl neverta kapoti devynių slibino galvų. Nupjausi – ataugs nauja, ir ta nauja senąją nupjautą galvą kaip maistą suris ir taip pasistiprins. O jei nekreipsi dėmesio – nustips iš bado.
Todėl neverta kapoti devynių slibino galvų. Nupjausi – ataugs nauja, ir ta nauja senąją nupjautą galvą kaip maistą suris ir taip pasistiprins. O jei nekreipsi dėmesio – nustips iš bado. Tada ir karalaitė bus išvaduota.
Beje, garantuoju, kad ir Lietuvos, ir Lenkijos pasakos pilnos siužetų apie vaduojamą karalaitę. Ji išvaduojama tada, kai prieš drakoną nustojama kovoti jėga, o pasitelkiamas išmanumas.
Karalaitė – laisvės simbolis. Mes vis susimauname, kovodami su neapykantos slibinu, tik todėl, kad nesuvokiame – laisvė galima ne tada, kai viena pusė nugali kitą ir ne tada, kai tyliai keiksnojantis susitariama dėl kompromiso.
Laisvė yra tada, kai abi pusės yra laisvos nuo noro kovoti. Kai nebekuriama pati grėsmė. Kai suprantama, kad grėsmės niekada nebuvo. Tada drakonas miršta. Ir viskas. Jokio naujo drakono.
Vis tiek juntu, kad mano žodžiai skamba kaip pranašystės apie rojų, kur liūtas galės gulėti šalia ėriuko. Todėl užbaigsiu lenko, su kuriuo jaučiu gilią bendrystę, žodžiais.
„Galiu pasigirti vienu dalyku: niekada šitame didžių kančių ir masinių nusikaltimų šimtmetyje aš neskatinau neapykantos, o atvirkščiai – stengiausi sukliudyti rasinėms ir etninėms grupėms kaltinti viena kitą. Gal tai ir nedaug, o vis dėlto, būnant liudininkais to, ką padaro tautiniai konfliktai, prasmingas yra kiekvienas balsas, raginantis būti vienas kitam tolerantiškas“. Czeslawas Miloszas mirė 2004-aisiais, ir ilsisi jis ramybėje.
