A.Užkalnis yra populiarus interneto portaluose rašantis autorius. Vieni jį skaito, norėdami pasijuokt, kiti – tam, kad galėtų pasipiktinti jo sakomomis mintimis. Visai neseniai Andrius piktino tautą, siūlydamas užmiršti Baltijos kelią: „Vis tampydamiesi su Baltijos kelio prisiminimais, kaip katė su pūsle, mes kasome tą saldų niežulį, kaip vabzdžio įkandimą, kuris yra lietuvio polinkis į seilėtus sentimentus ir praeities romantizavimą.“
Andrius panašus į V.Putiną, sugebantį vingriais savo žodžių pasažais nuvesti visus kritikus į aklavietę. Jis yra rašymo diktatorius, gebantis savo asmeninę nuomonę rėžti taip, tarsi tai būtų absoliuti tiesa. Su juo kalbėtis tas pats, kaip su musulmonų fundamentalistu. Jei būsi mandagus – tave susprogdins, mėginsi kovoti – gal susprogsit abu.
Fundamentalistinė logika yra savotiškai žavi. Joje visada yra dalis tiesos, o klaidinančios idėjos yra gerai paslėptos. Tėra vienintelis būdas atsekti Andriaus melą – apsimesti, kad su juo sutinku, ir pasižiūrėti, kur nuves jo paties logika.
Tėra vienintelis būdas atsekti Andriaus melą – apsimesti, kad su juo sutinku, ir pasižiūrėti, kur nuves jo paties logika.
Gal tikrai – vienybė tėra anomalija, o natūraliai turėtume būti individualistai? Jei taip, tada turėtume kritiškai pažvelgti ir į pačią tautos idėją.
Kas yra Lietuva? Tai nėra šventa būtybė, kuriai galima išpažinti meilę. Lietuva – tai idėja, sukurta žmonių, kurie kažkada norėjo kalbėti ne lenkiškai ir ne rusiškai.
Tautos idėja viso labo yra tik noro kalbėti savita kalba išraiška. Jei nustosime kalbėti lietuviškai, tai bus tautos pabaiga. Net jei liks stovėti Gedimino pilis ir bus galima melstis Katedroje, net jei valgysime cepelinus ir šaltibarščius, net jei dėvėsime tautinius rūbus ir brazdinsime kanklėmis, Lietuva neišliks. Net jei apsiginkluosime iki ausų ir šalies teritorijoje atsiras daugybė NATO bazių, visa tai yra beprasmiška, jei nekalbėsime lietuviškai.
Štai čia ir atsiveria A.Užkalnio logikos praraja. Jis tvirtina, jog reikia ne minėt Baltijos kelią, o apsiginkluot iki ausų. Tačiau kurių galų ginkluotis, jei daug patogiau išvažiuot iš Lietuvos?
Jei nuoširdžiai paklaustume, kodėl dar ne visi lietuviai emigravo, atsakymas būtų – didžioji dalis norėtų, bet gąsdina svetur laukianti nežinomybė. Sunku, kai nepažįsti kalbos ir nemoki kultūros.
Štai todėl – jei patikėsime A.Užkalnio mintimi, jog sveikiausia būti individualistais – geriausia būtų, jei nuo gimimo kalbėtume angliškai. Arba rusiškai. Kam kaip labiau patinka. Tada mūsų rašytojai galėtų užsidirbti milijonus iš pusėtinų angliškų bestselerių, o verslininkams nereikėtų sukti galvos, kur eksportuoti prekes, nes jie be didelių sentimentų persikraustytų į Tėvynę Rusiją.
Jei esame individualistai ir kolektyvizmas tėra anomalija, kam apskritai save siet su tauta? Užuot laikę save lietuviais, geriau pasistengtume susirasti patogesnę gyvenimui vietą. Gal pasisektų – juk yra šalių, kur ir gamta įspūdingesnė, ir jūros pakrantė ilgesnė.
Ar ne paprasčiau būtų, jei nustotume romantiškai seilėtis apie tai, jog Lietuvoje gyveno mano tėvai ir seneliai, o štai po tuo ąžuolu pirmąkart pasibučiavau su pirmąja meile? Visa tai – praeitis, kurią pragmatiškas žmogus turi užmiršt.
Jei esame individualistai ir kolektyvizmas tėra anomalija, kam apskritai save siet su tauta? Užuot laikę save lietuviais, geriau pasistengtume susirasti patogesnę gyvenimui vietą.
Net ir skraidyt „Ryanair“ lėktuvais į Lietuvą yra sentimentalu. Ko čia? Pakirkint didžiakrūčių šviesiaplaukių mėlynakių? Prisiplempt lietuviško alaus, apsiėst cepelinų, keptos duonos ir šaltibarščių? Aplankyt gimtąjį kaimą, pasilabint su kaimynais ir papasakot, kiek daug uždirbai?
Net apkabint tėtį ir mamą tėra bereikalingas sentimentalumas – mąstant praktiškai, artimieji nėra niekuo naudingesni už kitus gyvenime sutiktus žmones. Giminystės ryšiai – visai nereikalingi, jei nesigvieši močiutės litų, ilgus metus slėptų kojinėje, įkištoje į stiklainį su perlinėmis kruopomis.
Jei toliau vadovausimės pragmatinio individualizmo logika, tuoj suvoksime, jog apskritai gyvent neverta. Nes vis tiek mirsime. Koks skirtumas, ar patys išsikarsime, ar rusai išsprogdins savo bombomis, nutaikytomis į NATO bazes?
Gyvenimas apskritai tėra dėmesio nevertas sapnas. Ėst, miegot, daugintis – argi tokia gyvenimo perspektyva nekelia siaubingo nuobodulio? Kuo daugiau malonumų, tuo jie silpnesni. Nuo gero maisto restoranuose storėjama ir tada nebelieka jokio kito gyvenimo tikslo, tik ištisas dienas diskutuot „feisbukuose“ ir blokuot tau nepatikusius komentatorius. Nes nervuoja.
Beje, man nusispjaut, kad A.Užkalnis tyčiojasi iš tautinių rūbų, rūtų vainikėlių ir kanklių brazdinimo. Nuo egzaltuoto patriotinio kolektyvizmo tikrai pykina. Per valstybines šventes mokykloje šaipydavomės iš spektaklių, kuriuose baltomis paklodėmis apsivyniojusi Lietuva keliasi už kapo ir skamba verksminga a la Brazdžionis poezija. Meilė tautai ir patriotizmas man visada atrodė tuščios sąvokos.
Tačiau nepamenu, jog kada nors būčiau norėjusi juoktis iš Baltijos kelio. Gal todėl, jog Baltijos kelias jau ir taip buvo tiek metų beveik neprisimenamas. Ką ten prisiminsi? Trys tautos susikimba rankomis kelioms akimirkoms. Tik tiek. Apie akimirką daug neprikalbėsi. Tai – ne rėksmingas mitingų patriotizmas.
Čia ir visas grožis. Kai prisimenu Baltijos kelią, kūne atsiranda toks lengvas virpuliukas – kartu skleidžiasi ir džiugesys, ir ramybė. Galėčiau tai pavadinti laisvės pojūčiu, bet geriau to niekaip nevadinsiu.
Kai prisimenu Baltijos kelią, kūne atsiranda toks lengvas virpuliukas – kartu skleidžiasi ir džiugesys, ir ramybė. Galėčiau tai pavadinti laisvės pojūčiu, bet geriau to niekaip nevadinsiu.
Sveika visuomenė yra tada, kai tarp individualumo ir bendruomeniškumo yra pusiausvyra. Baltijos kelias – tos pusiausvyros pavyzdys.
Grandinėje svarbi kiekviena grandis. Baltijos kelyje tobulai parodė, jog būdami laisvi atskirai, galima kurti bendrą laisvę. Taip, tai buvo viešųjų ryšių projektas – bet labai geras. Tai buvo meno kūrinys.
Štai todėl aš net negaliu kritikuoti A.Užkalnio. Tokį Baltijos kelią, kokį jis mato, irgi siūlau pamiršti. Kur veda tautos sureikšminimas, galime pamatyti, pažvelgę į šių dienų Rusiją.
Pernelyg susitelkusi į savo laisvę tauta ima gožti kitas tautas. Lygiai taip pat, kaip pernelyg į savo laisvę susitelkęs individualistas nebežino, ką pasakyti, ir, norėdamas žūtbūt atkreipti dėmesį, ima provokuoti. Vien tik tam, kad provokuotų, nes kitaip nuobodu.
Tokie visuomenės erzintojai atlieka ir gerą darbą. Štai aš savaitgalį planavau važiuoti į gamtą. Tačiau atsidūriau Katedros aikštėje vykstančiame koncerte. Per dainą „Bunda Baltija“ mane nustebino akyse pasirodžiusios ašaros. Kūnas vėl suvirpėjo laisvės dvasia – ta pačia, kaip ir vaikystėje. Nors dar prieš valandą pylė lietus, dabar švietė saulė. Žmonių Katedros aikštėje buvo nedaug, bet tie, kurie buvo, siuntė žinią, kad tauta bunda. Netikėtai pačiai sau pagalvojau, kad visus myliu.
Miegok ramiai, Andriau Užkalni.
