Tikrai ne. Dėl to noriu šiandien atvirai papasakoti dalykus, apie kuriuos normalios moterys tyli.
Jei stereotipų visuomenėje norėčiau jaustis gerai, turėčiau turėt vyrą. Nebūtinai mylimą, nebūtinai prie širdies, bet bent jau tokį, kokį galima kitiems parodyt. Juk moteris be vyro – moteris be ateities. Ypač tada, kai jau artėja keturiasdešimt.
Juk moteris be vyro – moteris be ateities. Ypač tada, kai jau artėja keturiasdešimt.
Aišku, kaip ir daugelis vienišių, šį kompleksą stengiuosi iš visų jėgų neigti. Mėginu atrodyt tvirta, stipri, geležinė. Jaustis pati sau pakankama. Bet jei mane kviečia į kokį nors giminių balių, kur susirenka „normalūs“ žmonės, vengiu to kaip velnias kryžiaus. Žinau – jausiuosi prastai. Net jei niekas neklausinės manęs apie gyvenimą, matysiu žmonių akyse klausimą: „O kodėl tu viena?“
Ar tai reiškia, kad sėdžiu ir verkšlenu? Ne, tiesiog susikuriu paralelinį pasaulį iš žmonių, kuriems nerūpi mano šeimyninis statusas. Bet net ir jie kartais mėgina man padėti. Esu girdėjusi kuo įvairiausių patarimų: „O tu pasidažyk, atrodysi ryškesnė, vyrams tai patinka“, „Šiais laikais visi ieško „tinderyje“, tai ir tu ten užsiregistruok“, „Melskis, prašyk Šv. Juozapo pagalbos“, „Tu ne vyro ieškok, bet susirask meilužį. Po sekso imsi švytėt, o tada pritrauksi ir vyrą“. Viso to klausydama pasijusdavau pavargusi vien nuo įsivaizdavimo, kaip dedu beprotiškas pastangas tam, kad atsirastų tas vienintelis.
Kai pilve ima plevent drugeliai, aš tik šypsausi, laukiu, svajoju.
O jei vyras, kuris traukia akį, vis dėlto atsiranda, prie jo pati prieiti bijau. Gal kur Suomijoje elgčiausi kitaip. Čia pabrėšiu, kad laisvai galiu užkalbinti bet ką – garsiausią žvaigždę ar rimčiausią politiką. Bet kai pilve ima plevent drugeliai, aš tik šypsausi, laukiu, svajoju.
Kaip ir daugelis moterų, turiu stereotipinę nuostatą, kad vyras turi veikti, o moteris – laukti. Jei nesulaukia dėmesio, vadinasi, taip nutinka tikrai ne todėl, kad vyras nedrąsus. Ne, tai moteris yra ne tokia, kokia turėtų būti. Per mažai graži. Per mažai kukli. Per mažai moteriška...
Ach, negraži... Aš juk nuo pat vaikystės, kai išgirdau klasioką sakant mano draugei, kad ji tai graži, o Gintautė tai visai negraži, tuo patikėjau. Sulaukusi šešiolikos, beviltiškai mėginau sulieknėti. Tačiau virtusi 44 kilogramus sveriančiu oda aptrauktu skeletu, veidrodyje vis tiek mačiau storą karvę. Dabar ją irgi matau. Kaip ir daugelis moterų, noriu kitokios figūros, kitokio veido... Kitokio gyvenimo...
Dar noriu atrodyti vyresnė. Nors ant veido raukšlės, o žilus plaukus tenka dažyt, iš toli daug kam atrodau „aštuoniolikinė“. Kartais pasijuntu nepatogiai, jausdama, kai trisdešimtmetis su manimi bendrauja kaip su vaiku. Sakyti ką nors ar nutylėti? Normalios moterys tyli, tyliu dažnai ir aš.
Sakyti ką nors ar nutylėti? Normalios moterys tyli, tyliu dažnai ir aš.
Nors atrodau kaip vaikas, tuoj vaikus gimdyti bus per vėlu. Tai – dar vienas dalykas, kodėl sunku šioje šeimos visuomenėje jaustis padoriai. Jei neturiu vaikų, vadinasi, aš net nieko negaliu suprasti. Štai diskutuodama apie Stambulo konvenciją, sulaukiau replikos: „Tai tu vaikų neturi.“ Nors man atrodo, kad jei turėčiau, tai gal jiems ir mokėčiau paaiškint, kad transvestitas yra toks dėdė, kuris gimė moters kūne. Vis dėlto replikos apie vaikus dar sykį man primena, kad mano, kaip moters, gyvenimo prasmė yra auginti palikuonis. O jei aš nenoriu vaikų, tai jau egoizmas. Gal net nuodėmė.
Ar tai reiškia, kad būčiau laimingesnė, būdama vyru? Kaži... Jie turi savų problemų, nes nelengva visada būti drąsiam, stipriam ir vikriam. Tikri vyrai juk neverkia. Tačiau kai įvyksta skyrybos, skauda abiem. Galybė porų išsiskiria, nes nepajėgia pakelti vienas kito. Nepajėgia ištraukt iš stereotipų liūno, iš kompleksų pelkių. Ir moterys, ir vyrai sukasi voveraitės rate ir bėga, bėga, bėga. Norėdami kažkur spėti, kad pavytų patys save.
Ar tai reiškia, kad būčiau laimingesnė, būdama vyru? Kaži...
Gal dėl tos skubos ir pasimeta svarbiausia Stambulo konvencijos tema – smurtas dėl lyties. Užuot perskaitę konvenciją, puolame pasisakinėti apie viską, ko toje konvencijoje nėra – apie tos pačios lyties santuokas, apie translyčius moterų tualetuose, apie lytinio ugdymo pamokėlės pradinukams, kuriose rodomi santykiaujantys varpos ir vaginos plastikiniai muliažai. Temų daug, jos didelės ir ryškios. Gal ir gerai, kad per pavasarį lytims besistumdant upėje pajudėjo ir mūsų nuostatos.
Tik liūdna, kad pasimetė svarbiausia konvencijos tema – smurtas dėl lyties. „Mes galim priimti savo įstatymus, jei kokių nors išvis reikia“, „Ar neužtenka esamų įstatymų?“ – šaukia konvencijos priešininkai. „Iškrypėliai“, – tiesiai šviesiai pamokslauja kunigas ir iškart patraukia visą dėmesį.
Niekas nekalba apie išprievartautas moteris, kurios bijo apie tai prasitarti, nes apie tai bus pasakyta: „Vaikščiojo pusnuogė, pati provokavo“. Niekas nekalba apie tas, kurioms vyras pasakė: „Pasidaryk išvalymą, gana jau tų vaikų“. Niekas nekalba apie tais, kurios buvo priverstos tenkinti keisčiausias partnerio seksualines fantazijas, nes juk „pačios norėjo“.
Lietuvoje, taip toli nuo Stambulo, moterys tyli. Ir jokia konvencija neįtikins jų prabilti.
Lietuvoje, taip toli nuo Stambulo, moterys tyli. Ir jokia konvencija neįtikins jų prabilti. Jos nori būti normalios, bijo parodyti savo gėdą ir skausmą. Jei norime, kad kalbėtų, turime parodyti savo pavyzdį. Išdrįskime kalbėti apie tai, kas skauda. Ir tai bus svarbus žingsnis į tai, kad šioje visuomenėje stereotipai keistųsi ne tik teisiškai, bet iš esmės.
Argi ne tada esame patys stipriausios, kai drįstame atvirai parodyti savo pažeidžiamumą?
Ginta Gaivenytė yra žurnalistė, žurnalo „Ugdymo meistrai“ redaktorė.
