Meluojame, žinoma, mes visi – per darbo pokalbius, pildydami pajamų deklaracijas, draudimo formas.
Bet politikai – mūsų išrinkti atstovai, tad turėtų būti sąžiningi ir atsakingi. Kartelė pakelta aukštai: juk kaip kitaip galėsime tikėtis visuomenei naudingų sprendimų?
Deja, dalis Jungtinės Karalystės politikų kelis dešimtmečius taip spirgėjo norėdami, jog šalis pasitrauktų iš Europos Sąjungos, kad prieš 2016-aisiais surengtą referendumą dėl „Brexit“ lengvabūdiškai aiškino, esą išstoti bus visiškai paprasta ir nesunku.
Aišku, dabar, prabėgus daugiau nei pustrečių metų, akivaizdu, kad procesas siaubingai komplikuotas – vien dėl „Brexit“ sutarties juodraščio derėtasi pusantrų metų, o britų parlamentarai susitarimui net nepritarė.
2016 metais entuziastingi „Brexit“ šalininkai nekalbėjo apie grėsmę ekonomikai, darbo vietoms, išstojimo pasekmes trapiai taikai Šiaurės Airijoje.
Ne, jie į gatvę išrideno raudoną autobusą su kliedesiais apie 350 mln. svarų sterlingų per savaitę, kuriuos esą pavyktų sutaupyti pasitraukus iš ES, ir iškilmingai dudeno, kad atėjo laikas grąžinti Britanijai didybę.
Euroskeptiška žiniasklaida dar paspjaudė isteriškų antraščių apie dykaduonius imigrantus (nors dirbančiųjų ir mokesčius mokančiųjų dalis tarp jų didesnė nei tarp Jungtinės Karalystės piliečių), apie imperines ES užmačias. To užteko.
Šioje vietoje reikia pabrėžti, kad britai balsavo patys, savo nuožiūra. Kad ir kokios būta kampanijos prieš referendumą, pasirinkimą, protingą ar ne, trauktis iš Bendrijos reikia gerbti – demokratija yra demokratija. Kalbos apie antrąjį referendumą neprotingos.
Vis dėlto suprasti galima ir D.Tuską. Jo pastaba apie pragarą šiaip tikriausiai labiau tiktų privačiam pokalbiui, bet neabejotinai neatsitiktinai buvo ištarta garsiai.
Europa nori parodyti, kad britų maivymasis Senajam žemynui tiesiog nusibodo ir kad tokie kaprizai ne šiaip absurdiški, bet net pavojingi.
Galima tik įsivaizduoti, kaip dėl pastarųjų mėnesių įvykių Londone dūsaujama Briuselyje, Berlyne, Paryžiuje, taip, ir Lietuvoje. Ne tik dūsaujama, bet ir pykstama: vis dažniau susidaro įspūdis, kad britai, patys paralyžiavę savo šalies politinį gyvenimą, norėtų ir vėl apkaltinti ES.
Ar nenusipelnė garsiausi „Brexit“ šalininkai tokios kritikos – kad ir kiek perlenkiant lazdą?
Europa nori parodyti, kad britų maivymasis Senajam žemynui tiesiog nusibodo ir kad tokie kaprizai ne šiaip absurdiški, bet net pavojingi.
Nors Jungtinėje Karalystėje dabar plyšaujama, kad D.Tuskas įžeidė visus milijonus balsavusiųjų už „Brexit“, taip nėra. Jis omenyje turėjo pagrindinius agitatorius-demagogus.
Štai buvęs „Brexit“ sekretorius Davidas Davisas užtikrintai aiškino, kad šaliai pavyks susiderėti dėl dvišalių prekybos sutarčių su Vokietija, Prancūzija, Italija ir Lenkija. Žinoma, ilgainiui paaiškėjo, kad ES derasi kaip kolektyvas.
Čia, žinoma, ne tik D.Davisas, bet ir kiti britų politikai parodė (ir rodo iki šiol) iš esmės nesuvokiantys, kokia svarbi vidinė bendrybė ES projekto architektams.
Ne tik tai – Londone įprasta tiesiog tartis, išgirsti tai, kas nepasakoma garsiai, savotiškas subtilumas. Bet Paryžiui, ir ypač Berlynui, svarbiausia žaidimas pagal taisykles.
Dviejų pasaulinių karų subjaurotas žemynas labai bijo, kad taisyklės nebūtų laužomos, tad britai be reikalo tikisi, kad, pavyzdžiui, Angela Merkel leis Jungtinei Karalystei pačiai rinktis, ką gauti iš „Brexit“.
Kaip be Boriso Johnsono, kalbėjusio apie būtinybę nusimesti „ES grandines“, o į verslininkų nuogąstavimus atsakiusiu dviem žodžiais: „F**k business”?
O kur dar Nigelas Farage'as, kuris dabar aptilęs, bet dar neseniai kone kasdien kartojęs, kad ES yra tautų kalėjimas?
Dėl šių laisvės riterių retorikos ir D.Tusko pasisakymas neatrodo toks skandalingas. Frazė apie „specialią vietą pragare“ net nublanksta prieš kai kuriuos net ne marginalų, o aukštus postus užėmusių ar užimančių britų politikų komentarus.
Antai pati Theresa May pernai 3 milijonus ES šalių piliečių, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, pavadino „peršokančiais eilę“. Omenyje ji, aišku, turėjo teisės atvykti ir dirbti vertinimą pagal sugebėjimus, o ne gyvenamąją vietą, bet žodžius pasirinko prastokus – kaip ir D.Tuskas.
Iždo sekretorius Philipas Hammonas praėjusiais metais pavadino ES „priešininke“, o dabar jau buvęs užsienio reikalų sekretorius B.Johnsonas pareiškė, kad Bendrijos šalių lyderiai nori „nubausti mus už „Brexit“ mušdami – kaip kažkokiame filme apie Antrąjį pasaulinį karą“.
Dabartinis užsienio reikalų sekretorius Jeremy Huntas palygino ES – į žemyną taiką atnešusį ir nė vienos šalies neokupavusį projektą – su Sovietų Sąjunga. N.Farage'as yra pasisakęs apie „stalinistinę ES“.
Ką manyti ne tik D.Tuskui, kuris komunistinėje Lenkijoje buvo įkalintas, bet ir mums, lietuviams?
„The Economist“ neseniai taikliai pastebėjo, kad laikas ir mums, ES liekančių šalių atstovams, pripažinti, jog britai – bent jau šalies politinis elitas – nebėra stoiški pragmatikai.
Ne, panašiau, jog prasmingiau kalbėti apie anarchišką, kad ir romantišką, polinkį į savidestrukciją.
