Tiesą sakant, turiu pripažinti, kad tiek per pernykščių prezidento rinkimų kampaniją, tiek keli mėnesiai po pasaulį supurčiusio D.Trumpo triumfo aš ir pats maniau panašiai.
Išties buvo nelengva patikėti, kad tiek daug rinkėjų galėjo balsuoti už šį skandalistą, ksenofobą, seksistą, rasistą. Šiaudas tuo metu buvo vienas – Rusija.
Juk D.Trumpas vis vengė kritikuoti Vladimirą Putiną, net gyrė rusų veiksmus Sirijoje. Negana to, tviteryje siautėjo tūkstančiai Kremliaus trolių ir botų, o „WikiLeaks“ viešino gėdą Demokratų partijos vadovybei darančius laiškus.
JAV žvalgybos tarnybos netrukus viena po kitos konstatavo, kad Rusija neabejotinai kišosi į rinkimus ir taip pasikėsino į vienos seniausių pasaulio demokratijų pamatus.
Liberalioji – kairiosios pakraipos – Amerikos žiniasklaida, vardindama šiuos faktus, vos ne dūsavo iš pasitenkinimo: tai ne mes išrinkome Trumpą! Kaltas ne absoliutus politinis susiskaldymas ir didžiulė pasitikėjimo Vašingtonu krizė, o Rusija! Viskas gerai!
Nėra jokių abejonių, kad Rusija pastaraisiais metais vis agresyvesnė ir įžūlesnė ir kad Kremlius į Vakarų sankcijas atsakė patrolindamas rinkimus JAV. Tačiau vis panašiau, kad kaltinti Maskvą visam būriui šviežių Rusijos politikos žinovų tapo tiesiog patogu.
H.Clinton įtikinti demokratų rinkėjus sutrukdė Bernie Sandersas? Kremliaus agentas – juk jaunystėje atostogavo Sovietų Sąjungoje! „Black Lives Matter?” O kaip šios grupės ryšiai su Rusija?! „Islamo valstybė“? Džihadistai – rusų draugai!
Beje, būtina tuoj pat uždrausti RT ir „Sputnik“. Ir visai nesvarbu, kad tokie draudimai daugiau pasako apie draudžiančiąją pusę ir jos nenorą pasitikėti pačių piliečių supratingumu bei apsisprendimu, ką žiūrėti ir skaityti.
Nesvarbu ir tai, kad RT, kuri JAV žlugdo tviteryje (žr. apačioje) skaitytojams siūlydama balsuoti dėl galimybės, esą į Žemę įsirėš neegzistuojanti planeta Nibiru, JAV net neįtraukiama į televizijų žiūrimumo reitingus, o Jungtinėje Karalystėje kanalą įsijungia vos 0,04 proc. žiūrovų – kiek daugiau nei 20 tūkst. žmonių.
Nepasivarginama atkreipti dėmesio ir į tai, kad tiek RT, tiek „Sputnik“ kasdien kantriai gromuluoja nesąmones, kurias prieš tai paskelbia JAV žiniasklaidos žemėlapio anomalijos – „Breitbart News“ ir įvairūs sąmokslo bei neonacistinių teorijų vėliavnešiai.
Lygiai taip pat grėsmingai kalbama apie „Gerasimovo doktriną“, esą paskelbtą 2013 metais Rusijos generalinio štabo viršininko Valerijaus Gerasimovo parašytame straipsnyje.
Kad tokia doktrina yra mitas, pernai išsamiame rašinyje aiškino ne bet kas, o po JAV ginkluotųjų pajėgų vėliava veikiančios Užsienio karinių studijų tarnybos analitikas Rogeris McDermottas.
V.Gerasimovas niekada nesiūlė doktrinos, kaip utilizuoti „hibridinį karą“, nors Vakaruose jo straipsnis yra tarytum Šventasis Gralis.
Rusijos sukeltas karas Ukrainoje – kone visiškai konvencinis. Kokio nors sukilimo Donbase rusams įplieksti nepavyko, o regioną nuo Ukrainos kažin ar ne visam laikui atplėšė seni geri tankai ir artilerija. Galiausiai konvencinės buvo ir karinės pratybos „Zapad 2017“.
Identiškai ir „žalieji žmogeliukai“ – anaiptol ne Kremliaus išradimas. Slobodano Miloševičiaus Jugoslavija tokias pajėgas siuntė į Kroatiją ir Bosniją, JAV – į Kiaulių įlanką Kuboje ir Pietų Vietnamą, po galais, Lietuva – į Klaipėdos kraštą.
Kitaip tariant, socialinių tinklų epochai pritinkanti analizė dabar pasiekusi tokį lygį, kad mokslas apverstas aukštyn kojomis. Kaltininkas jau aiškus – Kremlius, o dabar galima eiliuoti kaltės įrodymus. Tai kaltumo prezumpcija visu grožiu.
Keisčiausia (nors kažin, ar tai keista), kad tikri mokslininkai, tviteryje ar feisbuke nepasibalnoję infokarių statuso, visiškai užgožiami ir net puolami, jei drįsta diskusijas apie Rusiją ir ypač V.Putino vaidmenį JAV prezidento rinkimų procese atmiešti bent žiupsniu konteksto.
„Akivaizdu, kad bet koks bandymas prabilti apie temos atspalvius prilyginamas išdavikiškumui“, – neseniai pastebėjo Niujorko universitete anksčiau dėstęs Tarptautinių santykių instituto Prahoje ekspertas Markas Galeotti.
Londone įsikūrusio Karališkojo koledžo Rusijos instituto specialistas Samuelis Greenas atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos ekspertais bent jau Amerikoje šiuo metu dedasi kas tik nori – kalbėti rusiškai net nereikia.
„Jau per daug mano rusų draugų ir kolegų Amerikoje – imigrantai ir JAV piliečiai, profesionalai, žurnalistai, mokslininkai (visi jie – aršūs Putino kritikai) – viešai nuleidžia galvas ir kalba kuo tyliau.
Pusantro dešimtmečio aiškinau Rusijos politikams, žurnalistams ir paprastiems piliečiams, kad Šaltajam karui įprastos automatiškos rusofobijos Amerikoje nėra, bet ji prisikėlė iš numirusių“, – rašė S.Greenas.
Abejoti begaline V.Putino Rusijos įtaka kone nebegalima. O daugeliui viršuje minimų ekspertų, vienodai kritikuojančių ir Vakarų, ir Kremliaus „tiesos karius“, netgi lipdoma „Kremliaus agentų“ etiketė.
Kaip jie drįsta su propaganda kovoti ne tokia pat propaganda?!
Apie Vakaruose atsivėrusią ekspertizės spragą – o ji net natūrali, nes pasibaigus Šaltajam karui Rusijos studijos lyg ir atrodė nereikalingos – neseniai prabilęs Leonidas Beršidskis, pirmasis Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ redaktorius, po Krymo aneksijos emigravo į Vokietiją ir dabar rašo „Bloomberg View“.
O kadangi jis drįsta sukritikuoti ir porevoliucinę Ukrainą bei jos politikoje neslopstančią korupciją, L.Beršidskį socialiniuose tinkluose vis puola ir ukrainiečiai.
Praėjusią savaitę puolė ir amerikiečiai – dėl pastebėjimo, kokie „tyrėjai“ susirinko į naują JAV tyrimų centrą „Komitetas ištirti Rusiją“ („Committe to Investigate Russia“).
Jo startą Amerikos spauda nušvietė plačiai, nes centrą pristatė du garsūs aktoriai – Robas Reineris ir Morganas Freemanas. Pastarasis grėsmingu balsu kreipėsi į JAV ir pasaulį: „Mes kariaujame.“
Žinoma, šie aktoriai pasamdyti – su Rusija jie neturi nieko bendra. Skirtingai nei buvęs JAV nacionalinės žvalgybos vadovas Jamesas Clapperis, nors ekspertas labiau ne jis, o jo buvę pavaldiniai.
Be to, būtent J.Clapperis šio tūkstantmečio pradžioje itin uoliai stengėsi, kad JAV surastų Irake masinio naikinimo ginklų, o suradusios pradėtų invaziją.
Iš pažiūros gana keista ir istorija dėl „Facebook“ pripažinimo, kad tinkle prieš pernykštę JAV prezidento rinkimų kampaniją su Rusija susijusios paskyros pirko reklaminių skelbimų už 150 tūkst. dolerių.
Ar jūs rimtai? 150 tūkst. dolerių nulėmė rinkimus, kurių kampanija abiem pagrindiniams kandidatams kainavo 2,65 mlrd. dolerių?
Gerai, tos paskyros (tiksliau, ketvirtadalis jų, ir ne pernai o 2015-aisiais) nupirktais skelbimais ir raktiniais, pavyzdžiui, rasistiniais ar antisemitiniais, žodžiais galėjo taikytis į tikslines auditorijas svarbiausiose valstijose. Bet ar tai nereiškia, kad tiesiog stengtasi pabudinti neapykantą, kuri visada egzistavo ir be jokios rusų pagalbos?
Kad egzistavo, abejonių nėra. Po juodaodžio Baracko Obamos pergalių 2008 ir 2012 metų rinkimuose žiniasklaidos elitas ir sociologai beveik vieningai konstatavo: Amerika įžengė į postrasizmo laikotarpį.
Esą šalis, kuri ilgai mėgavosi vergove ir etninių mažumų diskriminacija (ne tik juodaodžių – antai Minesotos valstijoje, kaip rašo ten augęs garsus „The New York Times“ skiltininkas Thomasas Friedmanas po Antrojo pasaulinio karo tiesiog žydėjo antisemitizmas), pagaliau nustojo vertinti žmones pagal jų odos spalvą.
Deja. O šiuo atveju naujų duomenų ir tikrųjų D.Trumpo pergalės priežasčių (tai ne Rusijos kišimasis) atskleidė „Google Trends“ funkcija, kurios dovanas šiemet gegužę išleistoje knygoje „Visi meluoja“ („Everybody Lies“) aprašė Harvarde ekonomikos mokslų daktaro laipsnį įgijęs Sethas Stephensas-Davidowitzas.
Susidomėjęs „Google Trends“, akademikas dar 2012 metais greitai suprato, kad tai, ko, kur ir kaip dažnai žmonės ieško „Google“, yra nauja ir itin naudinga informacija. Naudinga todėl, kad paliekami pėdsakai unikalūs.
Viena – pasakyti apklausos rengėjui, ką galvoji, ko nori, ko bijai. Kita – „Google“ paieškos lange rašyti tai, ką iš tikrųjų manai, ko iš tiesų trokšti, ko tikrai baiminiesi.
Tas „Google“ langas – net savotiška išpažinties būdelė. Argi niekada nepagavote savęs vedant žodžių „Mano bosas blogas“, „Santykiai be sekso“, „Chroniškai tingiu“?
Taigi: S.Stephensas-Davidowitzas susidomi „Google Trends“ ir atranda įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad tiek susituokusios, tiek žiedų nesumainiusios poros gerokai dažniau nei rodo apklausos skundžiasi sekso trūkumu.
Kad – čia ne staigmena – vyrai gūglina kompleksus dėl savo lytinio organo dydžio, o moterys – nuogąstavimus dėl genitalijų kvapo.
Tyrėjas netrukus suvokė, kad „Google“ paieškų duomenys taip pat atskleidžia kardinaliai kitokį Amerikos paveikslą. Kad šalis nėra postrasistinė utopija, S.Stephensas-Davidowitzas pamatė pirmą kartą į „Google Trends“ paieškos langą suvedęs žodį „nigger“.
Daug jis nesitikėjo – juk žodis šiais laikais toks nuodingas. Bet tik viešai. „Nigger“ į „Google“ paieškos langą buvo rašomas taip pat dažnai kaip žodžiai „economist“ ar „migraine“.
Negana to, S.Stephensas-Davidowitzas nustatė, kad pagal šį žodį ieškota juokelių, kuriuose šaipomasi iš afroamerikiečių.
Populiariausios paieškos kartu su žodžiu „nigger“: „nigger jokes“, „stupid niggers“, „I hate niggers“. Kasmet tokių užklausų – milijonai. Paaiškėjo, kad labai nemažai amerikiečių spintose slepia labai negražius griaučius.
Antai 2008-ųjų lapkritį, JAV ir pasaulio žiniasklaidai kalbant apie istorinę B.Obamos pergalę, maždaug vienoje iš 100 paieškų „Google“ kartu su žodžiu „Obama“ buvo rašomi žodžiai „kkk“ (kukluksklanas, – red.) ir „nigger“. Arba – „nigger president“.
S.Stephensas-Davidowitzas taip pat nustatė, kad ir 2008, ir 2012 metais rasistinių paieškų „Google“ daugiausia ieškojo ne, kaip įprasta manyti, respublikonai pietinėse JAV valstijose, bet abiejų didžiųjų partijų rėmėjai Niujorko, Pensilvanijos, Ohajo, Mičigano, Ilinojaus, Vakarų Virdžinijos valstijose.
Net garsusis JAV statistikos analitikas Nate'as Silveris, ilgai negalėjęs paaiškinti D.Trumpo sėkmės, dar per respublikonų pirminius rinkimus nustatė, kad gausiausiai šis turtuolis buvo palaikomas valstijose, kur daugiausia kartų „Google“ paieškos lange vestas žodis „nigger“.
Daugelis šių valstijų vadinamos „svyruojančiomis“, ir jų balsai itin svarbūs per prezidento rinkimus. Ir daugelis jų pernai demokratų kandidatą iškeitė į D.Trumpą.
Ne, Hillary Clinton – ne juodaodė, nors ir žadėjo tęsti B.Obamos darbus. Tačiau D.Trumpo komanda, irgi išanalizavusi „Google“ duomenis, nepasigėdijo pabandyti pažadinti žemiausius amerikiečių instinktus.
Pavyko. Amerikiečiai, 2008 metais sociologams – melagingai – aiškinę, kad jiems neberūpi rasė, po aštuonerių metų prezidentu išsirinko D.Trumpą.
Žmogų, kuris nesikratė buvusio kukluksklano lyderio paramos ir tikino, kad juodaodžiai įvykdo didžiąją dalį baltųjų žmogžudysčių.
Žmogų, kuris nesugebėjo ryžtingai pasmerkti neonacių eitynių Šarlotsvilyje ir kuris garbina žodžio laisvę, nors į ją spjovė, kai ėmė reikalauti, kad amerikietiškojo futbolo žaidėjai neprotestuotų klaupdamiesi skambant JAV himnui, ir išvadino juos „kalės vaikais“.
Užslėpto rasizmo Amerikoje, atrodo, dar labai daug, ir gana baisu, kai jis veržiasi į paviršių. „Google Trends“ duomenys parodė, kad šalies visuomenė toli gražu nėra tokia, kokią, remdamiesi tradicinėmis apklausomis, vaizduoja žurnalistai ir akademikai.
Paaiškėjo, kad po paviršiumi slypi grėsmingas, gąsdinantis ir plačiai paplitęs įniršis. Tetrūko kandidato, kuris tokias nuotaikas išlaisvintų ir, nors šį žodį pamėgta naudoti Kremliaus atžvilgiu, veponizuotų.
V.Putino Rusija – diktatūros link sliūkinanti autokratinė valstybė. Šis revizionistinis režimas pavojingas. Ne tik Vakarams, bet ir šimtams tūkstančių be galo drąsių rusų – įžūliai protestuojantiems menininkams, į gatves plūstančiam jaunimui, Ukrainoje žuvusių karių motinoms, nepriklausomiems žurnalistams.
Tačiau D.Trumpas – ne rusų, o amerikiečių. JAV užtenka savų rasistų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kišimusi į JAV rinkimus įtariamas tyrimų centras Maskvoje – nusenusių šnipų pensionatas
