Vieni smerkia emigrantus, neva šie išduoda tėvynę. Kiti tuo tarpu juos teisina ir sako, kad Lietuvoje gyventi neįmanoma, tad kas lieka – tik išvažiuoti. Bet kodėl taip mažai kalbama apie tuos, kurie lieka Lietuvoje, tačiau emigracija jiems kerta dar skaudžiau nei išvažiavusiems?
Šįkart kalbu apie žmones, kurie emigraciją išgyveno kaip pačią skaudžiausią netektį. Apie tuos, kurie į svečias šalis išlydėjo savo mylimuosius, draugus, vaikus arba tėvus. Juk visi jau girdėjome tūkstančius istorijų, kaip gyvena, ką valgo, kiek uždirba emigrantai. Bet kaipgi tie, kurie liko Lietuvoje? Kodėl nenorima parodyti skausmo tų, kurie į nežinią išlydėjo savo brangiausius žmones?
Kodėl taip mažai kalbama apie tuos, kurie lieka Lietuvoje, tačiau emigracija jiems kerta dar skaudžiau nei išvažiavusiems?
Aš emigracijoje negyvenau, tačiau šį reiškinį patyriau kitaip. Svetur savo gyvenimą kuria daug mano draugų bei artimųjų. Ir nors atrodo, kad emigracija jau tapo įprastu reiškiniu, vis tiek, kad ir koks stiprus būtum, kiekvieną kartą, kai kažkas iš pažįstamų pasako „išvažiuoju“, apima stiprus praradimo jausmas.
Tam, kurio brangus žmogus išvyksta, tenka neapsakoma našta, tarsi dviguba išdavystė. Pirmiausia sunku gyventi be mylimo žmogaus, antra, imi nekęsti savo šalies, nes tai būtent ji atima iš tavęs brangų žmogų. Ne Anglija ar Ispanija pavagia mūsų artimuosius, o Lietuva, nes joje dažnai tiesiog neįmanoma išgyventi. Taigi jautiesi išduotas ir mylimojo, ir tėvynės.
Net jau nebeaišku, kaip planuoti savo ateitį Lietuvoje. Kaip, tarkim, čia sukurti šeimą? Jau atsibodo klausyti tuščių kalbų, kad jaunimas amoralus, kad tik vėjai mums galvoje. Anaiptol. Norime mes ir santuokos, ir vaikų, bet kur tas pagrindas, ant kurio galėtume statyti šeimos pamatą? Kaip mums įsigyti būstą, kur įsidarbinti, ką galiausiai duoti vienas kitam, išskyrus sudužusias svajones?
Tiesą pasakius, baisu jau ir mylėti, ir įsipareigoti, ir ką nors planuoti. Visa ateitis – neprognozuojama nežinia. Niekada nežinai, kaip pakryps likimas ir į kokias tolybes bus nublokštas artimas žmogus.
Bet negali juk nieko ir prie savęs pririšti. Juk dažniausiai emigruojama iš būtinybės – reikia darbo, pinigų. Tačiau kaip žinoti, ar žmogus, kurį išleidai į užsienį tam, kad, tarkim, uždirbtų bendro gyvenimo pradžiai, negrįš susvetimėjęs, nutolęs? Gal bendro gyvenimo vizija, kuriai padėti išsipildyti turėjo keli mėnesiai emigracijoje ir ten uždirbti pinigai, taip ir subliukš? Juk laikas ir atstumas taip keičia žmones.
Ką kalbėti su draugais, kai susitikus, tarkim, po metų nesimatymo, staiga pamatai, kad jūsų aplinka, interesai, gyvenimo būdas jau visiškai skiriasi? Su pažįstamais emigrantais, net jei jie ir grįžinėtų į Lietuvą per Kalėdas bei uoliai lankytų draugus, vis tiek jau sieja tik praeitis. Tai, kas kažkada buvo kartu išgyventa, trumpam prisimenama, bet nieko daugiau.
Tiesą pasakius, baisu jau ir mylėti, ir įsipareigoti, ir ką nors planuoti. Visa ateitis – neprognozuojama nežinia. Niekada nežinai, kaip pakryps likimas ir į kokias tolybes bus nublokštas artimas žmogus.
Apmaudu tai, kad apie emigraciją pas mus kalbama vis kaip apie kokį sausą skaitinį, geriausiu atveju galima sakyti – kaip apie ekonominį reiškinį. Suskaičiuojama, kiek žmonių išvyko, kiek pinigų į Lietuvą jie parsiuntė, ir viskas.
Tačiau emigracija per mažai svarstoma emociniu, psichiniu požiūriu. Iš tiesų juk mes netenkame ne kažkokių statistinių skaičių ir ne jų ilgimės!
Emigracija sukelia tokius jausmus, kaip baimė, nežinomybė, dvejonės, skausmas, netekties jausmas, nesaugumas, vienišumas.
Gal reikėtų apskaičiuoti, kiek vienas žmogus, emigruodamas iš šalies, palieka liūdinčių namiškių, artimųjų, draugų? Argi galima pasakyti tik „antai išvyko dar vienas asmuo“? Manau, galima sakyti, pavyzdžiui, „keturių asmenų šeima liūdės be tėvo“.
Esu tikra, daugelis skaitytojų puikiai supranta, apie ką kalbu. Dabar daug tokių – paliktų, likusių, išvykusių, laukiančių, netenkančių, negrįžtančių... Ką mes galime pakeisti? Ką turėtume padaryti? Esu tikra, tiek šeimos, tiek mylimieji, tiek draugai turi būti kartu. Emigracija nedraskys širdžių ir žmonių tarpusavio ryšių, jei turėsime vietą, kur visiems bus gera gyventi.
Ir kadangi, aišku, viso pasaulio nepakeisime, tai pradėkime nuo Lietuvos. Artėja rinkimai. Abejingumas šiuo atveju labai daug kainuoja, todėl veikime, būkime atsakingi, balsuokime. Gana jau netekčių, sudaužytų širdžių, išdraskytų šeimų.
Nebesidairykime į nežinomas užsienio tolybes – aplink mus yra tie žmonės, su kuriais galime sukurti savo ateitį Lietuvoje.
