Beje, koks gražus lietuviškas žodis „prieglobstis“, apimantis ir globą, globojimą, ir galimybę būti prie kažko, šalia kažko, taigi – su kažkuo kartu. Nelaimės atveju tai be galo svarbu, tą iš savo asmeninių patirčių be abejonės žinome kiekvienas. Bet čia tik tarp kitko.
Viena iš dažnų su migracija siejamų baimių yra baimė nukentėti nuo (dažnesnio) migrantų nusikalstamo elgesio. Ši baimė – sena kaip žmonija. Dešimtis tūkstančių metų svetimas atvykėlis dažniausiai nereiškė nieko gero – tik grėsmę. Todėl ši svetimųjų baimė ir atsargumas yra mums nesvetimas, ji verčia suklusti ir saugo, kaip krūptelėjimas staiga pamačius kažką nepažįstamo ar didesnis atsargumas einant tamsoje.
Visgi šis prigimtinis atsargumas praranda savo funkciją – svetimas atvykėlis ar prašalaitis labai retai yra priešas, turintis blogų ketinimų. Blėstanti svetimųjų baimė geriau matoma jau daug dešimtmečių laisvai ir be svetimųjų grėsmės gyvenančiose šalyse, daug mažiau – tik kelis dešimtmečius.
Bene geriausias pavyzdys – buvusios Vakarų ir Rytų Vokietijos teritorijos, – vienoje atvykėlių yra daug, klesti ekonomika ir įvairovė, mažai pykčio, daug stabilumo, kitoje – įvairovės ir atvykėlių mažai, bet jais piktinamasi, kurstomas populizmas, daug nepasitenkinimo, ekonomika vis dar gerokai kuklesnė.
Su baimėmis galima ir reikia dirbti. Kas žinoma iš kriminologinių tyrimų – ar imigrantai atneša didesnę nusikalstamo elgesio grėsmę? Atsakymas – ne. Lietuvoje 1 000-iui gyvenančių asmenų pastaraisiais metais tenka maždaug 20 registruotų nusikalstamų veikų. Kas įdomu, kad maždaug toks pats registruotų nusikalstamų veikų skaičius tenka ir kitose šalyse gyvenantiems lietuviams, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose, Danijoje ar Vokietijoje.
Nepaisant to, kad šių šalių bulvarinė spauda vis dar daug ir mielai rašo apie išskirtinį migrantų iš Rytų Europos šalių nusikalstamumą, jis nėra išskirtinis – kiekvienoje šių šalių didžioji dalis nusikalstamo elgesio tenka vietiniams gyventojams, o užsieniečiai nusikalsta maždaug proporcingai jų gyventojų daliai toje šalyje, su tam tikromis išimtimis (pavyzdžiui, gausiai Didžiojoje Britanijoje gyvenantys indai padaro labai mažai nusikalstamų veikų). Jokiai tautinei grupei savaime negalima primesti didesnės nusikalstamo elgesio grėsmės, taip pat, ir tiems, kurie nusprendžia palikti savo šalį ir ieško laimės kitur.
Pati visuomenė sukuria savo nusikaltėlius ir tarp savų, ir tarp migrantų
Kita vertus, iš kriminologinių tyrimų pagrindu suformuluotų teorijų žinoma, kokie rizikos veiksniai didina nusikalstamo elgesio grėsmę – bet jie galioja visiems vienodai. Pavyzdžiui, socialinių ryšių trūkumas, kylanti įtampa tarp turimų priemonių ir siekiamų tikslų, subkultūros įtaka (apie tai – puikus filmas „Berlynas. Aleksandro aikštė“(2020 m.)), stigmatizacija ir socialinė atskirtis. Kitaip tariant, pati visuomenė sukuria savo nusikaltėlius, ir tarp savų, ir tarp migrantų.
Apie tai – asmeninė patirtis. Ėjome kartą su žmona pasivaikščiodami per netoliese mūsų esantį kaimą, į mus įtariai žvelgė viena moteris. Užkalbinom, įsikalbėjom, radom net bendrų pažįstamų. Tik atsisveikinant ji prisipažino, kad maniusi, jog čia vagys šniukštinėja. Vakar irgi kažkokie keisti praėjo, su kuprinėmis. Akivaizdu, kad iš tūkstančių per dešimtmečius pro tą kaimą praėjusių ar pravažiavusių žmonių gal koks vienas ir buvo norėjęs kažką pavogti, o gal net to vieno nebuvo.
Ir kažkaip atsisveikinant truputį liūdna buvo, kad žiūri į tave kaip į vagį, žiūrės ir kitą kartą, nes vargu, ar atpažins. O jeigu būtume neužkalbinę? Taip ir būtume likę „vagimis“. O jei benamiai? O jeigu grįžę iš kalėjimo? O dar jei būtume tamsesni, nei esame?
Gintautas Sakalauskas yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, Lietuvos kriminologų asociacijos vadovas
