Tad na ir kas, kad po eilinio nesveiko pienburnio žygio ginklų gamyba garsėjančioje Konektikuto valstijoje žavingasis šalies vadovas išspaudė porą ašarų. Na ir kas, kad ši 28 gyvybes kainavusi nelaimė jau seniai pamiršta ir palaidota po kitų tragedijų aukų kūnais. Pati problema niekur nedingo ir liko tūnoti iššiepusi nasrus. Juk ir taip tai nebuvo pirmas kartas. Pavyzdys iš netolimos praeities – 12 žmonių žuvo per filmo apie Betmeną premjerą po šūvių iš AR-15 kovinio automato.
Jeigu ginklavimasis dėl tariamo apsisaugojimo nuo tariamų teroristų arba, dar geriau, vien dėl pramogos nebūtų įaugęs į amerikiečių mentalitetą, tai tokios skerdynės nebūtų virtusios chroniška tos pasaulio dalies liga.
Proamerikietiškos politikos indėlis į ginklavimosi ideologiją rėžia neištrinamą įspaudą. Remiantis statistika, daugiausia ginklų planetoje laiko būtent amerikiečiai. Užuot rovus ginklų kultūrą su visomis jos šaknimis iš politikos ir verslo dirvonų, galiausiai imtasi pačių švelniausių sugriežtinimų, kad tik šie iš esmės nesmogtų ginklų pramonei.
Antai Niujorko valstija priėmė įstatymą, kuriuo bus draudžiami pusiau automatiniai šautuvai ir pistoletai ir pirkėjas privalės pateikti pažymą apie savo sveikatos būklę. Tai, kad vieną dieną esi stabilus, o kitą jau kliedi, arba šalia gyvena psichinis ligonis, nesvarbu.
O štai viršūnė, kai gamybą ir prekybą ginklais apžioję lobistai kuo rimčiausiai pareiškia, kad „vienintelis, kas gali sustabdyti blogą ginkluotą vyruką („bad guy“), yra geras ginkluotas vyrukas („good guy“)“. Scenarijus, vertas lėkščiausio trilerio! Tiesa, jį mėginama perkelti į gyvenimą ir tuo tik dar pagyvinti ginklų prekybos klestėjimą. Antai siūloma mokyklas apstatyti apsauginiais. O viena JAV kompanija įsigijo Kolumbijos gamintojų neperšaunamus drabužius ir kuprines, kurtas specialiai JAV rinkai. Visai kaip kare.
Kaip matyti, kova su ginklavimosi manija ir žmogžudystėmis tik imituojama. Čia tas pats, kas nenaikinti ligos priežasčių, o nebent apmalšinti jos simptomus paūmėjimo atvejais ar juos net paskatinti atsinaujinti. Tarkim, būtų per įžūlu, o greičiausiai ir klaidinga teigti, kad koks nors ibumetinas migreną išgydo, žinant, jog iš tiesų tik tam kartui sumažina galvos skausmus ir dar gali turėti neigiamą šalutinį poveikį.
Skirtumas tik tas, kad renkamės laisvai – praryti tą sintetinę tabletę ar ne, juolab kad nuo vienos nemirsi – ne kulka vis dėlto. O priešais iššokus ginkluotam pamišėliui, jo aukos neturi galimybės gerai pagalvoti ir tada nuspręsti – žūti nuo kulkos ar verčiau ne.
Ginklavimuisi, ypač – civilių gyventojų, ir dar šalyje, kurioje psichikos sutrikimų rodikliai yra vieni aukščiausių planetoje, o smurto tik daugėja, pateisinimo išvis nėra. Tokiame kontekste teiginys, kad šautuvas reikalingas apsiginti, yra pernelyg apibendrinantis ir toks infantilus, taip atšokęs nuo realybės, kad gali įtikinti tik arba naivius idealistus, arba jau visiškai atbukusius ir į nuolat pasikartojančius žiaurius nusikaltimus visiškai nereaguojančius individus.
Jų aiškinimai, kad „tada reikėtų uždrausti ir visa kita“, yra tik tuščias atsimušinėjimas. Šaunamojo ginklo palyginimas su kitais daiktais, kurie gali būti panaudoti neapgalvotai aršiai ir ne pagal paskirtį, stačiai neįmanomas.
Taikliai į kokią nors gyvybės formą paleista kulka asmenį negrįžtamai paverčia žudiku arba žalotoju.
Tačiau JAV seniai atrasta ir išplėtota praktika, kad ginklas daro ginklą. Užtat būtų kvaila tikėtis, kad JAV vyriausybė staiga nutrauktų paramą agresyviajai mirties pramonei ar bent ryžtųsi prekybą šautuvais griežtai kontroliuoti įvedus daugybę realių apribojimų.
Gerai, kad pas mus, šiaip jau palyginti smulkaus kalibro nusikaltėlių ir aferistų krašte, aistros šia tema nekyla.
Daug lėšų, pastangų ir vilčių nuosekliai dėta ir iki šiol dedama į ginklavimąsi bei ginklų gamintojų ir valdžios draugystę – vyriausybė remia šaunamųjų ginklų ir amunicijos gamybą, teikia lengvatas.
Tarp kitko, šautuvas „Bushmaster 223“, kurį pagal paskirtį labai sėkmingai per dešimt minučių panaudojo Sendi Huko pradinės mokyklos užpuolikas, irgi dienos šviesą išvydo iš dalies leidus valdžiai. Mat jo gamintojams buvo teikiamos subsidijos per sumažintus mokesčius.
Apskritai vargu ar įmanoma būtų JAV atrasti kelią į beginklę visuomenę. Vis tiek milžinišku mastu klestėtų juodoji pramonė. Užtat Amerikoje niekada nebus garsiai pripažinti net švepliui – žinoma, ganėtinai stabilios psichikos bei civilizuotai auklėtam – suvokiama tiesa: ginklas, tuo labiau šaunamasis, nėra toks nekaltas daiktas, kad leidimas juo puikuotis kiekvienam bepročiui būtų vien laisvės ir pažangaus kapitalizmo pavyzdys.
Gerai, kad pas mus, šiaip jau palyginti smulkaus kalibro nusikaltėlių ir aferistų krašte, aistros šia tema nekyla. Jei kartą per kelerius metus ir praskrieja kokia kulka, tai tik virš vietinių gangsterių galvų kur nors pamiškėje prie Panevėžio arba Kauno Laisvės alėjoje.
Tiesa, tame pačiame Kaune ir netoli jo aptiktos užuomazgos intrigų ir kliedesiais pagrįstos pedofilų sąmokslo teorijos, per kurią žuvo nekalti piliečiai, o bene pagrindinė kurstytoja dar ir kelią į įstatymų leidėjų rūmus prasiskynė. Ši tautą laikinai išbalansavusi ir sutrikdžiusi socialinė anomalija atskleidė silpniausias visuomenės vietas. Vadinasi, rimtų problemų turime ir mes. Ne tik mąstymo.
Be to, iš Amerikos mums labai reikėtų ir kai ko pasimokyti – tai jau atskira tema. Tačiau tik ne ginklavimosi filosofijos. Žinant, kad Lietuvoje nereikia savo atžaloms ieškoti neperšaunamų liemenių, o kokiems nors nepilnamečiams nenuoramoms vyriškai susikumščiavus sukyla pusė Lietuvos mamų ir vaiko teisių gynėjai, aplanko suvokimas, kad gyvename nors ir iš netobulame, bet vis dėlto palyginti ramiame ir saugiame Žemės lopinėlyje.
