Vis dėlto pasakojimas bus ne apie mados tendencijas, ne apie aikštingų Grigaičio batų smailes ar svarovskiais padabintą segę, o apie žmonių mąstymą. Padėvėtas mąstymas ir padėvėti drabužiai turi kai ką bendra: jis perimtas iš kitų, nutrintas.
Tiesa, tik taip tiesiogiai į širdį tos temos nepriimkite ir į ją neįvelkite mažamečių, vilkinčių išaugtinius kombinezonus. Pypliai, besistiebiantys greičiau, nei keičiasi metų laikai, nespėja nukankinti sezoninių rūbų. Jei jie – gerų gamintojų ir normalios kokybės, bus tinkami perduoti kone iš kartos į kartą.
Tiesa, tik taip tiesiogiai į širdį tos temos nepriimkite ir į ją neįvelkite mažamečių, vilkinčių išaugtinius kombinezonus. Pypliai, besistiebiantys greičiau, nei keičiasi metų laikai, nespėja nukankinti sezoninių rūbų.
Padėvėti drabužiai – ir išeitis studentams (jie juk irgi vaikai!), kai kišenėse švilpauja šiauriniai vėjai, o vis tiek norisi dalyvauti teminiame vakarėlyje, kur reikalingas kvailas karnavalinis kostiumas.
Kartais net tarp menininkų pasitaiko tokių, kurie gali atrodyti efektingai, bet nepigiai. Tik tokius santūrius estetus dažnai užgožia blizgios kiaunės priklijuotomis blakstienomis ir silikonu vietoj proto. Daugiau eksperimentuoti ir neleisti sau nusidėvėti dažniau gali tie dabitos, kurių ir profesija tiesiogiai susijusi su mada.
Jei apibendrintai, esti stiliaus pajautą išsiugdžiusių žmonių, kurie stebuklingu būdu geba pusrūsiuose įsikūrusiose „retro“ išparduotuvėse ir uždulkėjusiose močiučių palėpėse rasti tinkamų drabužių. Šie radiniai – alternatyva prekybos centruose už neadekvačiai dideles kainas parduodamoms „šmutkėms“, neegzistuojančių italų firmų arba pripažintų gamintojų brokui, prakištam čia kaip į nesusivokiančių atsilikėlių šalį. Tačiau tie bent šiek nusimanantys estetai – menka mažuma.
Išvalytų ir perskalbtų aprėdų kvapas daugumą traukia nesąmoningai ir dėl visai kitų, kiek laukinių priežasčių. Taip, kaip vieni stileivos tampa iki beprotybės priklausomi nuo garsių prekės ženklų ir ta priklausomybė darosi nebejuokinga, kiti įjunka į nesibaigiančias padėvėtų drapanų paieškas.
Azartas, patiriamas knisiojantis skudurynuose, savo dvasia ir perspektyvomis pavojingai panašus į daiktų rinkimą prie konteinerių. Suprask: mulkiai išmeta, gudručiai paima ir pralobtsa, vyksta natūrali apykaita. Puiku, išskyrus tokią smulkmeną: dar vienas žingsnis, ir konteinerio dugnas – jau čia pat. Antai vieną dieną knisiesi padėvėtų drabužių krūvoje, kitą, paaštrėjus senatviniams marazmams, jau rausiesi prie konteinerio, o netrukus kiši ranką į patį šiukšlyną, nes ir ten kartais pasitaiko gerų skarmalėlių.
Pasaulinė praktika rodo, kad tas pomėgis knistis šiukšlėse ir namus užversti dvokiančiomis ir yrančiomis barikadomis nieko bendro neturi nei su pensijos dydžiu, nei su socialine padėtimi. Tai – liga. Jei ji dar neįsismarkavo, kelias jai tučtuojau turi būti užkirstas pačiomis griežčiausiomis savidisciplinos priemonėmis.
Radikalieji padėvėtų raitūzų gerbėjai susiduria su dar viena grėsme – gali visiškai nučiuožti nuo rafinuoto stiliaus pakraščio. Tokiu atveju noras išsiskirti iš pilkos minios sukelia lėtinį narcicizmą. Tai gimdo makabriškas mados anomalijas
Radikalieji padėvėtų raitūzų gerbėjai susiduria su dar viena grėsme – gali visiškai nučiuožti nuo rafinuoto stiliaus pakraščio. Tokiu atveju noras išsiskirti iš pilkos minios sukelia lėtinį narcicizmą. Tai gimdo makabriškas mados anomalijas, tinkamas viešai demonstruoti nebent per Helovyną arba Užgavėnes, kad išsigąstų irgi ne mažiau baisi Morė.
Na, nebūtinai tie rūbai pasibaisėtini, bet estetinio pasigėrėjimo tikrai nesuteikia. Jie paprastai būna nebe pirmo ryškumo, nublukę. Turinčios atrodyti ramiai ir jaukiai spalvos įgyja slogių tonų ir atrodo visai ne egzotiškai, o niūriai.
Vargu, ar čia minimą kaupimo maniją galima pateisinti skaičiais. Bent pakenčiami padėvėti drabužiai kainuoja 20–30 litų. Tarp kitko, tiek, kiek per išpardavimų metą naujutėliai vidutinei klasei skirti švedų firmų aprėdai. Bet svarbiau tai, kad nemažai pirkėjų, kuriems ir taip šlamančiais nešlama, dalies drabužių, įsigytų iš antrų rankų, neužsivelka nė karto. Pasirodo, juos ėmė spontaniškai, baksnojami minties „jei netiks, tai anokia čia bėda, gi nedideli pinigai“.
Tokiems pirkimo priepuoliams būdinga pasikartoti. Todėl ilgainiui spintoje arba sandėlyje kandims maitinti per metus susikaupia dešimtys skudurų. Vadinasi, periodiškai niekais išleidžiama po kelis šimtus litų. Už tokius solidžius pinigus Vakarų Europoje arba per Jungtinių Valstijų interneto parduotuves galima įsigyti vieną, tačiau nepriekaištingai derantį, ilgaamžį rūbą.
Jo trumpinti ar siaurinti nereikia, nes bus pasiūtas pagal dydžių standartus ir laikantis kokybės reikalavimų. Išplautas nepraras spalvų ir nesusitrauks. O Lietuvą pasiekiančias senas atliekas dažnai tenka taisyti: reikia vietomis suveržti, atlenkti, paraukti. Jei jūsų pomėgiai visiškai kitokie, tai, atvirai kalbant, dygsniuodami varganą atraižą, švaistote savo laiką ir jėgas.
Aiškėja, kad prisirišimas prie padėvėtų drabužių nepadeda taupyti nei laiko, nei monetų. Palyginimui stambesniais mastais tiktų pavyzdys iš nekilnojamojo turto. Štai viliatės, kad už aptriušusį butą blokiniame daugiabutyje maumų rajone išleisite dvigubai mažiau, nei įsigiję tokio paties ploto būstą naujos statybos arba atrenovuotame name.
Visi skaičiai ims griaudėti, kai pradėsite mokėti už šildymą, tarakonų vaikymą, vamzdžių taisymą, namo renovaciją, kosmetinį remontą (bet tai – optimistinis scenarijus, nes gali tekti turėti vargo ir dėl kapitalinio).
Galiausiai, sudėjus išlaidas dėl neva nenumatytų rūpesčių, susidarytų suma, lygi tai, kurios pritrūko daugmaž kokybiškai įrengtam ekonomiškam butui Vilniaus centre ar bent jau ne tame kvartale, kurio gyventojams miestas prasideda ir baigiasi ties „Akropoliu“.
Liguistas įprotis apsirenginėti pigiomis, prastomis senienomis irgi liudija ne išmanumą ar taupumą, o neracionalumą.
Liguistas įprotis apsirenginėti pigiomis, prastomis senienomis irgi liudija ne išmanumą ar taupumą, o neracionalumą.
Iš šiukšlyno ištraukti ir kokį kartą perplauti kūno dangalai naujajam savininkui suteikia daugiau vargingumo, nei jam priklauso. Bėdžiaus įvaizdis ir, dar blogiau, susitapatinimas su juo – garantuotas. Galime apsimesti, kad mums nusispjauti, kokį įspūdį paliekame aplinkiniams. Bet taip galvodami, dar labiau susireikšminame.
Tai kam rizikuoti save skurdinant įvairiomis prasmėmis?
Nekokybiška, išsikvėpusi apranga, kaip ir bet kokie kiti nusibaigę niekalai, kompleksų neslepia, o juos dar labiau išryškina, ir toliau skatina savęs menkinimą. Tas klastingo taupymo miražo siekimas pritraukia dar daugiau bėdų. Todėl metas atsikratyti padėvėto mentaliteto iškamšų.
