Panašiai kaip per „Jamam“ akciją „Akropolyje“: visai nebus progų panaudoti tų atseit nukainotų naktipuodžių, kiniškų peniuarų su kutais, sintetinių pledų ir šlepečių su žvėries nagais, bet kadangi nuolaidos reklamuojamos ir visi ten važiuoja, tai reikia ir mums.
Dar vyks susitikimai su rašytojais. Po jų sklandys vis tie patys naiviems žiopliams rinkodarininkų jau seniai patikrinti primityvūs mitai, kaip kokia nors naujai sudievinta, penkių asmenų komisijos geriausia metų autore slaptu, plačiajai visuomenei nesuprantamu būdu išrinkta rašytoja ar rašytojas, kuriam, žmonės kalba, net šventojo aureolė sublizgo virš galvos, per dvi dienas esą sugebėjo pasirašyti ir parduoti 20 000 knygų, kai realybėje tuo metu to kūrinio tiražas buvo visu nuliu mažesnis. Nors tie kuklūs 2000 egzempliorių Lietuvos rinkai, reikia pripažinti, – ir taip jau visai gerai. Jei per knygų išpardavimo karštinę pavyko atsitiktiniams prašalaičiams įbrukti bent 200 vieno autoriaus knygų, tai jau leidyklą aplankė neregėta sėkmė.
Tačiau visa tai – tik išorinės Knygų mugės grimasos, o lietuvių autorių kūryba bei jų išdidintos nuotraukos, kabančios „Litexpo“ rūmų palubėje, didžiausioms leidykloms dažniau – tik širma, skirta pridengti ne tokiems dvasingiems ir ne tokiems kilniems leidybos verslo šešėliams.
Jau anksčiau svarsčiau, kodėl stambiausi Lietuvos leidėjai, kurie patys ar jų autoriai tiesiogiai prieina prie visokiausių mokesčių mokėtojų maitinamų fondukų, pastaruoju metu neturi jokių ambicijų tarpusavy konkuruoti kuo įdomesniais rašytojais ir kuo aršesniais ar skandalingesniais kūriniais, priešingai nei įprasta pasaulyje.
Savo rankraštį jiems gali pasiūlyti pats Shakespeare'as, Donelaitis, tebūnie Markizas de Sadas ar jei ne genijus, tai bent potencialus bestselerio autorius, tačiau jo tekstą tikrinsiančioms marketingo specialistėms literatūrinės ar filosofinės gelmės nebūtinai rūpės, ypač jei žmogus kreipsis tuščiomis, be jokio rėmimo užnugary. Visai kas kita – leisti depresyvius ir niūrius skandinavų romanus – ne todėl, kad tai būtų kažkuo pribloškianti kūryba, o todėl, kad jų vertimą finansuoja tų autorių gimtųjų valstybių institucijos.
Žinoma, komercinė leidykla turi teisę pati suformuoti savo stilių, priimti ir atmesti ką tik nori. Iš tikro laisvoje šalyje niekas negali leidėjams nurodyti ar primesti, ką jie turi leisti arba ko turėtų atsisakyti. Bet Lietuvoje per ydingą leidybos praktiką nusistovėję būtent ir kitokie dėsniai. Esti vamzdelių, skirtų prasimaitinti privilegijuotoms leidykloms, per kuriuos leidybos rinka išsikreipia, o smulkesni leidėjai nukenčia. Ši schema – daugiasluoksnė.
Vienas jos giluminių sluoksnių – tai mokomosios literatūros leidyba. Į ją leidyklai įsisukti – kaip varnai lengviausiomis pastangomis užsitikrinti reguliarų ir didelį sūrio kąsnį. Skubu patikslinti, kad tokia leidyba decentralizuota ir tiesiogiai valstybės nėra remiama. Lyg ir turėtų būti valio. Bet iš tikro – ne visai.
Valstybė įsteigusi Ugdymo plėtotės centrą, kuriame susėdę dėdės ir tetos vertina ir patvirtina siūlomų leisti moksleiviams skirtų vadovėlių ir pratybų sąsiuvinių turinį. Tai tie patys ekspertai, kuriems neseniai trinktelėjo, kad Balio Sruogos eilės apie midaus taurę dabartiniame Aurelijaus Verygos politiniame kontekste traumuoja jauną sielą ir neatitinka tautinių moralinių vertybių. Bet tai tik labai lengva netikėtai paviršiun išsprūdusi cenzūros ketinimų forma.
Taigi, vadovėlius ir pratybas moksleiviams Lietuvoje leidžia iš viso apie 30 leidyklų. Didelę dalį šios rinkos atsignybusios kelios, tarp jų – „Baltos lankos“ ir net dvi „Alma litteros“ grupės leidyklos „Alma littera“ bei „Šviesa“.
Labai svarbu, kad kuo didesnis tiražas, tuo mažesni spausdinimo kaštai, juolab kad puslapių skaičius – kur kas mažesnis nei normalaus romano.
Vyresnių klasių vadovėliams parengti išties reikia pajėgų. Bet pirmokėliams sugalvoti užduotį, kiek bus prie trijų riešutėlių pridėjus tris, ypatingos galios nebūtinos. Investicijos į tokią mokomąją makulatūrą – minimalios, nes pradinukams knygelės leidžiamos iš žemesnės kokybės popieriaus, paprastai – minkštu viršeliu, kuris yra daug pigesnis nei kietas. Jei paveiksliukai nespalvoti, sąnaudos dar labiau sumažėja.
Jei lietuvių kalbos vadovėlyje ar skaitiniuose naudojamos kokio nors dar gyvo lietuvių rašytojo ar poeto kūrinio ištraukos, tai beveik visada įmanoma su autoriumi susitarti, kad honoraro jis už tai negaus, bet galės džiaugtis garbe – taip leidimo išlaidos dar šiek tiek susitaupo.
Labai svarbu, kad kuo didesnis tiražas, tuo mažesni spausdinimo kaštai, juolab kad puslapių skaičius – kur kas mažesnis nei normalaus romano. Atsižvelgiant į moksleivių, kurie tuos elementorius varto, skaičių, tiražas gali siekti ir 15 000, ir 18 000 – čia jums ne grožinės ar dokumentinės laisvalaikio literatūros mizeris, o ir nereikia tiek vargti leidinį reklamuojant ir bandant įvairiais burtais jį atsitiktiniams skaitytojams įsiūlyti – vadovėliai ir pratybų sąsiuviniai patys beveik savaime įšoka į moksleivių kuprines.
Pavyzdžiui, vieno edukacinio, pradinukams skirto egzemplioriaus savikaina siekia vos kelias dešimtis euro centų. Leidėjai, platintojai ir knygynai užsimeta ir penkis, ir dešimt kartų, nes, savaime suprantama, kai tokios galimybės, uždirbti reikia. Tik valdžia štai vis skelbia, kad privalomas išsimokslinimas Lietuvoje yra nemokamas. Tikrovėje tėvai, mokesčių mokėtojai, vis tiek turi už daugumą atžalų knygų ir pratybų sąsiuvinių susimokėti.
Perkant vienas leidinys pradinių klasių moksleiviui atsieina vidutiniškai nuo 1 iki 10 eurų. Už mokomąją literatūrą per visus metus pirmokų ar antrokų tėvams tenka pakloti mažiausiai apie 30 eurų, bet pasitaiko, jog reikia sukrapštyti ir 50 eurų ar daugiau. Švietimo ir mokslo ministerija teigia, kad kiekviena mokykla gali savo nuožiūra pasirinkti knygas, tai reiškia, kad visi tie siūlomi elementoriai su riešutėliais ir pupomis nėra privalomi. Tačiau mokytojas negali per visas pamokas vaikams dėstyti vien iš lubų ar mokydamas pasitelkti tik skaidres, animacinius filmus ir kitas linksminimo priemones.
Tiesa, kai kurios aktyvios supermamos šiek tiek sutaupo, susitarusios su klasės auklėtoja, kad vaikams bus išdalinti atšviesti pratybų lapai – taip vis pigiau, ir tėvai verčiau už atlikusius pinigus į mokyklos tualetą suneš daugiau tualetinio popieriaus rulonų bei skystojo muilo.
Aišku, leidyklos nėra kalčiausios dėl susiklosčiusios švietimo politikos ir nesibaigiančių krepšelių reformų. Bet kas gali paneigti, kad leidėjų, sau metų metais užsitikrinusių stabilų dešimteriopo pelno šaltinį iš mokomosios literatūros, sąsajos su Ugdymo plėtotės centru yra abejotino skaidrumo?
Dėl šventos ramybės atstumsime korupcijos versiją ir įsivaizduosime (kad ir sunkiai), jog tinkamas turinys užduočių sąsiuviniui atrenkamas pagal absoliučiai objektyvius kriterijus, fantastiškai anonimiškai, be jokių pažinčių ir be jokio nuo sovietmečio giliai įsišaknijusio blato ir otkatų.
Tačiau neįmanoma ignoruoti, kad leidyklai, kurios sėkmė tiesiogiai priklauso nuo valstybės malonės, kyla grėsmė tapti cenzūros įrankiu, ypač – šiuo metu, kai kiekvienam asmeniui Konstitucijos užtikrinta teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus ir mintis virsta apgailėtina taip ilgai siektos demokratijos iškamša, panaši į baigiančią supleškėti Užgavėnių Morę.
Kai ministrai skelbia vis naujus draudimų ir bausmių piliečiams bei puslapių iš žurnalų plėšymo projektus, kai menininkams grasinama atimti premijas už jų viešai išreikštą nuomonę, kai mutavusios feministės ir genderistės visa kur spjaudosi diskriminacijos liepsnomis, kad jau reikia pradėti jausti kaltę, jog lietuvių kalboje žodis „Dievas“ yra vyriškos giminės, kai kaimynai kurstomi vieni kitus įskųsti teisėsaugai vien už garsesnį pirstelėjimą už sienos, kai žiniasklaidos ir reklamos, net feisbuko blevyzgų turinys fanatiškai skaitomas pro Alkoholio kontrolės, Moterų ir vyrų lygių galimybių, Vaiko teisių apsaugos pagrindų ar kitos velniavos įstatymų padidinamąjį stiklą, tai nereikia nė oficialaus valdžios paliepimo leidykloms susilaikyti nuo tam tikrų politinių pažiūrų ar nepatogaus autoriaus knygų – leidėjai ir patys susipratę bei įsibauginę būdrauja ir dėl visa ko krūpčioja nuo rašytojo rankraštyje aptikto aštresnio žodžio ar atseit šventvagiškos minties. Nes jeigu išleistas kūrinys neįtiks valdžiai, leidykla užsitrauks pastarosios nemalonę ir neteks šventosios komisijos palaiminimo leisti mokomąją literatūrą ar valstybės paramos.
Gija, kaip valstybė savo interesams gali išnaudoti įtakingiausias ir stambiausias leidyklas, nuveda ir iki knygų prekybos ir platinimo sistemos užkulisių.
Peršasi racionalus paaiškinimas, kodėl pastaruoju metu didžiosios leidyklos jei ir ryžtasi leisti lietuvių autorių knygas, tai daugiau neutralaus, atsargaus, švelnaus, moteriško ar skysto turinio kūrinius, kurie nė teoriškai negali užkliudyti nei valstybės diegiamos politinės linijos, nei atskirų visuomenės grupių, galinčių pasišiaušti vien nuo joms neįtinkančios sąvokos. Šiaip ar taip, vieno perspektyvaus romano ar publicistikos rinkinio praradimas – niekis, palyginti su užsuktu vadovėlių leidybos kraneliu.
Gija, kaip valstybė savo interesams gali išnaudoti įtakingiausias ir stambiausias leidyklas, nuveda ir iki knygų prekybos ir platinimo sistemos užkulisių. Matyti, kad Lietuvoje knygų prekyboje aiškiai dominuoja „Alma littera“ grupei priklausantys „Pegaso“ knygynai. Jų tinklas per visą šalį – plačiausias.
Jei „Alma littera“ dėl kokių nors trečiaeilių priežasčių atsisako priimti į savo knygynų lentynas kitos leidyklos išleistą knygą, lieka tik niekingos alternatyvos: atskiri virtuvės dydžio knygynėliai, kuriuose neįmanoma sutalpinti net visų populiariausių to meto knygų, „Vagos“ knygynai, paversti kavinėmis, kur dažniau ateinama išgerti kavos ar dirbti su kompiuteriu, o ne įsigyti knygų, gatvės mugių palapinės ar maisto prekybos centrai, kur romanai beviltiškai glaudžiasi prie keksų, šimtalapių ir burokėlių mišrainių, dar – elektroninės versijos knygų prekyba internetu, kurią, vėlgi, per dukterines įmones suėmusi ta pati „Alma littera“.
Aišku, kvaileliams priminsite: nėra bėdos, jei rašytojui špygą parodė „Alma littera“ ar bet kokia kita leidykla – jis juk gali be problemų pats savo kūrinį išsileisti. Tiesą sakant, ir pelną turėtų didesnį, nes jo nereikėtų dalintis su leidėjais.
Tačiau, kaip jau akivaizdu, šviečiasi užburtas ratas: jei „Pegasai“ dėl kokių nors priežasčių atsisakytų prekiauti svetima knyga, pavyzdžiui, nesusitarę dėl kainos, ar dėl valdžios rūstybės baimės, arba knygą teoriškai priimtų, o faktiškai nustumtų į nematomą gilumą tarp kitų parduodamų leidinių taip, kad pirkėjai jos neįžiūrėtų, tai kūrinys būtų pasmerktas pūti sandėliuose, net jei tai būtų pasaulinio lygio šedevras.
Žinoma, savarankiškai knygas išleidę autoriai sukasi kaip gali, su „Pegasais“ derasi taip, kad nebūtų atvirai pasiųsti į Peru ar dar toliau, bet jų knygos niekada nebus taip ilgai laikomos matomose vietose ir globojamos kaip tų knygynų savininkų išleisti kūriniai.
Kodėl Konkurencijos taryba šia painiava nesidomi, ir kodėl situacija nesikeičia metų metais, net jei mažesni leidėjai galvą į sieną daužytų, atsakymo kontūrai jau irgi ryškėja: valdžiai žymiai paprasčiau ir lengviau sužiūrėti bei aplinkkeliais kontroliuoti vietinį leidžiamų knygų turinį, kai jo likimas iš esmės daugiausia priklauso tik nuo vieno ar vos kelių leidėjų. Dabar, kad kaip kortų namelis subyrėtų bet kokios knygos populiarumas ar rašytojo karjera arba ji nutrūktų nė neprasidėjusi, užtenka pagrūmoti tik vienam kitam leidėjui ir spustelėti tik vieną vienintelį knygynų tinklą.
Tai ką gi, sveiki atvykę į puotą – tarptautinę Vilniaus knygų mugę! Nėra ko bijoti: dabar – ne Viduramžiai, maras lyg ir nesiautėja.
-
Goda Juocevičiūtė: Šių dienų žemaitės knyga – atviras pasityčiojimas iš kuriančių ir skaitančių žmonių
-
15min rekomenduoja: kokių renginių ir susitikimų Vilniaus knygų mugė pažers besidomintiems maistu?
-
Jautriu koncertu Knygų mugėje Andrius Kulikauskas pristatė albumą „Ateina Dievas“
-
Kristina Sabaliauskaitė: „Mes, kaip literatai, pasauliui turime labai daug ką pasakyti“
