Kaimynams nepatinka šalia sklindantis būdraujančio šuns ambrijimas. Tad jie padarą apskundžia visoms iš eilės valstybinėms represinėms įstaigoms. Iš visų į šią gailią pretenziją sureaguoja tik statybų priežiūrą vykdanti institucija. Ji paprasčiausią kilnojamą būdą paskelbia statiniu, kuriam reikalingas specialus statybos leidimas todėl, kad jo vertė esą pasikeičia pririšus gyvą būtybę ar prikabinus kokį nors inžinerinį darinį, pavyzdžiui, dubenėlį. Tai reiškia, kad nemokša Reksas (ko iš šuns norėti?), dar prieš atsigabendamas sau medinę dėžutę, turėjo iš miesto ar rajono savivaldybės išsirūpinti popierėlį su biurokratų parašais.
O, kad tai būtų tik sufantazuotas įvykis. Deja, realybė – labai panaši. Štai Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (VTPSI) užkliuvo šią vasarą Palangos paplūdimiuose išdygę konteineriniai tualetai. Atgabentus išviečių namelius be pamatų VTPSI pripažino statiniais, kuriems reikėjo prašyti leidimų, tad dabar kurorto valdžia reikalauja juos iš pliažų pašalinti.
Palangos valdžia nesupranta, kaip kilnojamas ar vežiojamas konteineris, padėtas ant smėlyje paguldytų blokų, gali staiga virsti statiniu. Statybų prievaizdai turi savų argumentų. Pavyzdžiui, kad konteinerinį tualetą statiniu paverčia prie jo prijungtas vandentiekis ir elektra. Be to, tualetų sąlytis su žeme pasižymi patvarumu.
Lietuva – kaip tie Palangos paplūdimio tualetai: kas kaip nori, tas taip jais naudojasi, juose dergia, juos kilnoja, keičia jų paskirtį ir vertę.
Tiesą sakant, sąlyčio su žeme neturi tik skraidantys lėktuvai bei raketos ir paukščiai migracijos metu, dar nuo tikrovės atitrūkę įstatymų kūrėjai. Tad jei nė realių pamatų neturinčio daikto vertė pasikeičia jį prijungus prie kanalizacijos, o atjungus – vėl pasikeičia, tai jis jau ne šiaip koks nors neatpažįstamas skraidantis objektas, o nekilnojamas pastatas.
Mįslinga, keblu? Su tokia dviprasmiška painiava neseniai susidūriau ir pati, kai vienas pažįstamas pilietis man, kaip žurnalistei, pasiskundė iš atsakingų institucijų niekaip negaunantis užtikrinto ir vienareikšmio atsakymo, ar į jo žemės ūkio paskirties žemės sklypą – ne draustinį ar rezervatą, ne kultūros paveldo vietovę, o paprasčiausią užmiesčio žemės lopinėlį – atsitemptam konteineriniam namukui ar turistiniam vagonėliui ant ratų reikalingas koks nors specialus leidimas ir, jei taip, tai kokiais atvejais.
Teisininkai, šifruodami kilnojamų bei nekilnojamų statinių kriterijus ir sąlygas jiems statytis, tik gūžčiojo pečiais ir patarė kreiptis į architektus arba inžinierius, kurie „labiau išmano šios srities sąvokas“. Pastarieji, bijodami, kad jų išsakytos mintys gali nesutapti su valdininkų įsitikinimais, patarė verčiau pasikliauti valstybės institucijomis.
Atlikau eksperimentą – į jas kreipiausi ir kaip Vilniaus gyventoja, kuri domisi galimybėmis rajone nuosavoje žemėje pasistatyti kokią nors kilnojamą arba vežiojamą pastogę, ir kaip žurnalistė. Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus, taip pat minėtosios VTPSI specialistai mane konsultavo telefonu, atsakinėjo ir raštu. Visi jie kaip robotai siūlė skaityti Statybos įstatymą, tarsi nežinočiau, kad toks egzistuoja, ir tarsi nebūčiau su juo susipažinusi.
Tačiau paprašius į žmogišką lietuvių kalbą tiksliai išversti tam tikras formuluotes, konkretumas dingdavo bemat. Pokalbio telefonu metu sulaukiau ir tokio atsakymo: „Na, aš galiu paaiškinti, bet tai bus daugiau filosofiniai pasamprotavimai, ne juridinės pastabos.“
Padėtį taisė ir bendravimą lengvino atstovai žiniasklaidai – jie dirba uoliai, jiems atitenka užduotis surašyti valstybės klerkų mintis suprantamai. Tačiau kas iš to, jei skirtingų institucijų atsakymai ir valdininkų požiūrio rakursai vis tiek skiriasi? O ir ką daryti žmogui, kuris neturi prabangos išsireikalauti konsultacijos su bent kažkiek situacijoje susigaudančiais skyrių vadovais arba su tų įstaigų komunikacijos specialistais?
Taigi, tikslaus atsakymo paieškas vainikavo kelios versijos. Beje, viena jų skamba bent pusėtinai logiškai: kuklus statybinis konteineris, juo labiau turistinis tampomas namelis, priklauso kilnojamų daiktų kategorijai, todėl jokių leidimų nereikia, jei jie pūpso ne ant pastovių pamatų ir pastatyti ant jokio ypatingo saugomos teritorijos statuso neturinčio privataus žemės sklypo.
Kita, irgi populiari teorija, kad nuo to momento, kai prie atvežto kilnojamo namuko arba turistinio kemperio bus prijungta elektra, kanalizacija, dujos arba vandentiekis, jų paskirtis pasikeis į gyvenamąją, todėl esą šie daiktai taps statiniais, kuriems jau bus taikomi statybos reikalavimai bei daugybė apribojimų.
Tarkim, pasitelkus itin lakią vaizduotę, dar galima būtų įrodyti, kad paprastam kilnojamam konteineriui yra grėsmė tapti nekilnojamuoju turtu. Tačiau kaip turistinis namelis arba kemperis, „Regitroje“ registruoti kaip veikiančios transporto priemonės, kuriose yra elektrai ir vandeniui skirti mazgai, vakare, prijungti prie paprasčiausio elektros kabelio, virsta nekilnojamuoju turtu, o ryte, išjungus elektrą, stebuklingai vėl tampa transporto priemonėmis? Taip išeina, kad kemperį apdengus kokiu nors medžiaginiu gaubtu, ši transporto priemonė iškart taps skraidančiu balionu arba parašiutu.
Iš visų tų valdininkų nuomonių galima būtų atsirinkti vieną sau palankiausią ir naudingiausią versiją ir nesukti galvos, jei ji ir patiems statybų priežiūros ekspertams susisukusi nuo įmantrių, daugiasluoksnių ir drumzlinų paaiškinimų, išdėstytų teisės aktuose.
Tačiau kai žemės šeimininkas suręs kad ir būdą Reksui, tie patys valdininkai, kurie dar neseniai jam dviprasmiškai vebleno, iškart konkretizuosis ir ims mojuoti draudimų arba baudų kumščiu. Iškils įvairiausi niuansai, apie kuriuos to daikto savininkas iki tol nebuvo nė viena ausimi girdėjęs ar nebuvo įskaitęs tarp reglamento eilučių. Gali paaiškėti, kad kokio nors varžto dantuotumo lygis, pasvirimo kampas ar kiti techniniai parametrai paprasčiausią palapinę pavertė dvaru.
Logika sufleruoja, kad nuosavoje žemėje žmogus gali daryti bet kokius sveiko proto kriterijams neprieštaraujančius darbus, jei savo veikla nekenkia gamtai, vietos ekosistemai ir kitiems piliečiams. Tačiau ši elementari tiesa pasiklysta įstatymais numatytų suvaržymų, draudimų ir išimčių mazguose.
Apribojimai gali būti tik minimalūs, o reikalavimai privalo būti aiškiai vienareikšmiškai apibrėžti ir įstatymuose išdėstyti taip skaidriai, grynai ir paprastai, kad suprasti juos galėtų kiekvienas bent 8 klases baigęs vyžočius ir jo sargas Reksas.
Kita vertus, ne šiaip sau, matyt, teisės aktai surašomi taip, kad juose suverstų žodžių junginių ir nutylėjimų krūva arba prieštaravimai, aptikti skirtinguose įstatymuose, skatina susigūžti net ir pačius teisininkus. Ne šiaip sau, matyt, ir prigalvota įvairiausių žemės bei statinių paskirčių, sąlygų joms keisti, prievolių rengti detaliuosius planus, projektus, brėžinius, kreiptis į kokias nors tarnybas, valdybas, departamentus ar jų skyrius, kad šie pasimetusį savininką pasiųstų į kitus poskyrius ir jų prieangius.
Juk palikti atviri klaustukai ir reikalavimai, pančiojantys savininko ketinimus ir kone kiekvieną judesį, taip pat skatinama anoniminių skundų kultūra, kad kaimynai vieni kitus įdavinėtų, irgi ne šiaip sau. Ta makliava valdininkams ir biurokratams, iš kurių gyventojams dėl kiekvieno niekniekio reikia susirinkti šūsnis dokumentų, parašų ir nukreipimų, užtikrina stabilias darbo vietas ir, gali būti, papildomą pajamų šaltinį – kyšius kaip priedą prie algos.
Todėl niekad negali žinoti, ar paveldėtas, įsigytas ar sunkiai uždirbtas turtas, tavo nuosavybė kad ir kukliausiame palapinės, konteinerio arba šiltnamio pavidale neatsisuks prieš tave patį ir netaps tau našta. Arba tai, kas šiandien yra privalumas, rytoj, pasikeitus valdininkų nuotaikoms ar įstatymų traktuotėms, gali tapti akmeniu po kaklu. Kas šiandien teisėta ir leidžiama, rytoj jau gali būti nelegalu ir draudžiama. Tad geriau jau visai nieko neturėti negu turėti bent kažką. Ir geriau jau nieko nedrįsti daryti negu daryti ką nors, o geriausia – iš viso pabėgti iš šalies.
Tie nelemti Palangos tualetai, dėl kurių susiginčijo net ne fizinis asmuo su valstybe, o nesutaria valstybinės institucijos, – tik vienas iš labiau pagarsėjusių ir naujausių pavyzdžių. Galbūt kurorto mero aplinka apsižioplino ir neišsinagrinėjo, kam ir kaip tiksliai reikėjo iš anksto pakišti ar patepti, kad kur kas tvarkingesnės už smirdančius, itin nehigieniškus biotualetus konteinerinės išvietės gautų ramybę.
Stebint lygioje smėlėto paplūdimio vietoje sukeltą gūsį dėl kelių tualetų ar panašius atvejus iš atskirų piliečių gyvenimo, kimba išvada: žmonės iš Lietuvos masiškai bėga ne dėl mažų algų (nes ne oficialios, o tos tikros algos, gaunamos vokeliuose, ir papildomos šešėlinės pajamos nėra jau tokios apverktinai menkos), o nuo nesvetingos, atgrasančios, kas mėnesį kintančios ir absurdiškos tvarkos.
Toks įspūdis, tarsi Briuselio, Putino, Lenkijos ar dar velniai žino, kokių aukštesnių jėgų, užsakymu lietaus krašto erdvė specialiai tuštinama nuo čiabuvių tam, kad ją atlaisvintą užimtų didesnių kaimyninių valstybių su imperialistinėmis užmačiomis gyventojai arba tariami pabėgėliai iš Juodojo žemyno ir terorizmo atplaišos, kurių pažangesnė Europos dalis jau pertekusi ir neturi kur sugrūsti.
Dabartinę padėtį Lietuvoje geriausiai atspindi netgi ne apipešiotas, grimztantis Gedimino kalnas ir ne jau sugriuvusi Belmonto užtvanka. Lietuva – kaip tie Palangos paplūdimio tualetai: kas kaip nori, tas taip jais naudojasi, juose dergia, juos kilnoja, keičia jų paskirtį ir vertę.
