Pataisos (antradienį Seimas iš darbotvarkės šį klausimą išbraukė – red. past.) numato, kad gyvūnas negalės nepertraukiamai amsėti ar murkti ilgiau nei dešimt minučių nuo 7 val. iki 22 val. arba penkias minutes ir ilgiau nuo 22 val. iki 7 val. Šiukštu negalima būtų keturkojams sava kalba komunikuoti su pertrūkiais ilgiau nei pusvalandį per tris valandas. Nebūtų jokių išimčių ir Kūčių naktį, kai lig šiol visi gyvuliai turėdavo teisę kalbėti kiek panorėję.
Parlamentarai, jei gražiai paprašysime, gyvoms būtybėms gal ir suteiks malonę skleisti garsus papildomai ištisas kelias minutes. Vis dėlto viena minutė šen ar ten esmės nekeičia, kadangi bet kokiu atveju naujais draudimais ir baudomis būtų kėsinamasi į gyvūnų instinktus.
Kad ir kokie tragikomiški keliami nauji reikalavimai mūsų mažiesiems draugams, pačios čia minimų absurdiškų pataisų atsiradimo aplinkybės – dar keistesnės ir ypač miglotos. Seimas apsiėmė visiškai rimtai įteisinti šį projektą, vadovaudamasis pateikta kažkokios pensininkės Aldonos Andriuškevičiūtės, gyvenančios Vilniuje, peticija.
Įsivaizduokite: kad Lietuvoje būtų sustabdytas miškų naikinimas draustiniuose arba kad nebūtų didinamas leidžiamų sumedžioti vilkų skaičius, peticijoms renkami tūkstančiai gyventojų parašų, ir tai dar nebūtinai užtikrins laimingą pabaigą. Kai kuriais visuomenę jaudinančiais klausimais, pavyzdžiui, dėl dvigubos pilietybės įteisinimo, siūloma netgi rengti referendumą. O štai šiuo atveju vienai vienintelei pilietei užteko vienu pareiškimu priversti Seimą keisti įstatymus! Pamėginkite ir jūs be jokių ryšių ir partijos ar seimūnų užnugario kreiptis į Peticijų komisiją su asmeninėmis užgaidomis, siūlydami pakoreguoti kokį nors įstatymą, ir pamatysite, kaip tai (ne)įmanoma.
Paslaptys gaubia įstatymo pataisų istoriją. Paskambinau Peticijų komisijai. Atsiliepusios moters paprašiau daugiau papasakoti apie ponią Aldoną ir duoti jos kontaktus, tačiau pastarąją įnirtingai gynusi Seimo darbuotoja daugiau informacijos nesuteikė, o paprašyta pati prisistatyti, kažinko pabūgo ir, mandagiai atsisveikinusi, padėjo ragelį. Atsakymų raštu apie patį projektą taip pat nesulaukiu.
Jei tai ne Petro Čimbaro ar net paties policinės valstybės ideologo Sauliaus Skvernelio sumanymas, kol kas negalime ir įsivaizduoti, kokios apskritai sveikatos būklės yra įstatymo pakeitimų projekto autorė, turinti tokį stiprų palaikymą Peticijų komisijoje. Mes tik galime įtarti ar nuspėti, kad turintys daug laisvo laiko garbaus amžiaus asmenys, kurie įpratę skambinti pasibėdavoti tiesiai į Seimo kabinetus, turbūt kankinami psichologinių problemų.
Juk dažnas senjoras mūsų kraštuose vartoja psichotropinius vaistus – raminamuosius, migdomuosius ar antidepresantus. Kiekvienas sąžiningas medikas patvirtintų, kad pasibaigus preparato poveikiui, pacientas, kol negauna naujos dozės, būna itin dirglus, jautrumas aplinkai smarkiai paaštrėja – prie kitų nemalonių pojūčių ir hiperbolizuotų reakcijų, gali pradėti erzinti net paprastas šviesos šaltinis, ką jau kalbėti apie bet kokius pašalinius garsus, tuo labiau – šuns amtelėjimą. Užtenka, kad kaimynų keturkojis suurgztų keletą kartų per dieną, ir jie puola skambinti įvairiausioms tarnyboms bei zyzti, kad siaubingi gyvūnų riaumojimai už sienos girdėti visą parą.
Tokius problemų turinčius žmones reikėtų toleruoti ir užjausti. Tačiau negalime leisti adekvatų santykį su aplinka praradusiems asmenims pagal individualius kaprizus šokdinti visą valstybę. Net jei tarp tildyti naminius gyvūnus užsigeidusių piliečių esti ir iš pažiūros daugmaž sveikų bei stabilių, jų nepakantumas gyvajai gamtai ar specifinės fobijos dar nėra pretekstas reguliuoti svetimus gyvenimus – vien jau todėl, kad apskritai kiekvieno žmogaus ramybės suvokimas ir jautrumas aplinkai – labai skirtingas.
Jei Triukšmo valdymo įstatymu bus patenkinti gyvūnų skleidžiamų garsų nepakenčiančių gyventojų kaprizai, tai mechaninio burzgimo netoleruojantys miestiečiai irgi galės reikalauti įstatymo pataisų, pagal kurias būtų draudžiama daugiabučių gyventojams parkuoti automobilius prie namų ir važinėti miesto gatvėmis nuo 22 val. iki 7 val., o nuo 7 val. iki 22 val. – su apribojimais, pavyzdžiui, tik pusvalandį per tris valandas. Žodžiu, reikalavimų ir draudimų apetitas visuomenei kyla juos beėdant.
O konkrečiai dėl Triukšmo valdymo įstatymo pataisų, tai šio projekto turinys formuluojamas ir aiškinamas taip dviprasmiškai, kad mes ir nežinome, į kokių tiksliai gyvenamųjų teritorijų gyventojus nauji suvaržymai taikysis. Jei labai pasistengus dar įmanoma pritempti, kad ilgalaikis šuns lojimas arba katino morčiaus kniaukimas daugiabutyje nėra tinkamas reiškinys, tai kokį reikia turėti atvirkštinį pasaulio suvokimą, reikalaujant, kad ir kaimuose, sodybose, vienkiemiuose šuns skalijimas būtų nukirstas?
Šuo tūkstančius metų iki pat šios akimirkos lietuviui, ir ne tik lietuviui, buvo ir tebėra geriausia bei patikimiausia natūrali signalizacija, nubaidanti laukinius žvėris ir įsibrovėlius. Jis niekam nekliuvo nei prie Gedimino, nei Žečpospolitos laikais, nei carinėje Rusijoje, nei Nepriklausomoje Lietuvoje, nei NKVD stribams, nei brandaus socializmo statytojams.
Keturkojai sargai labai reikalingi ypač dabar, kai kaimuose girtuoklių tik daugėja, priešingai nei žaliavalstiečiai žadėjo, o miestų teritorijose aplink individualius namus ir kotedžus trinasi narkomanai. Kol apylinkėse ambrija šunys, tol jų gyventojai gali ramiai miegoti. Turėti tokią apsaugą – iš esmės viso kaimo, viso rajono, o ne tik atskirų namų savininkų, interesas. Bet kuris kaimietis pasakys: jei šuo neloja, jis – niekam tikęs arba jam kažkas atsitiko.
Kita vertus, gamtos nepažįstantiems aktyvistams, kurie geidžia užtildyti visus gyvus sutvėrimus, atrodo vieni juokai šunį perauklėti taip, kad anas nustotų loti. Tačiau įstatymu žmones versti savo sargus tildyti – tai tiesiogiai skatinti žiaurų elgesį su gyvūnais.
Neapsikentę baudų žmonės ims gyvūnais atsikratinėti, ir prieglaudos vis pilnės, vis daugiau skardžiabalsių atsidurs gatvėse. Brisiaus galo scenarijai plėsis. Kai kurie šeimininkai ryšis dar visai jaunus ir sveikus augintinius užmigdyti. Patys humaniškiausi bandys numylėtinius pasilikti, taikydami jiems represines priemones, pavyzdžiui, juos laikys uždarytus tamsiuose rūsiuose ar izoliuotuose sandėliuose arba dės skausmingus pojūčius nuo lojimo keliančius antkaklius, prasižioti neleidžiančius antsnukius, darys balso stygų, vadinamąsias debarkingo, operacijas ir bus priversti kitaip fiziškai bei psichiškai žaloti savo keturkojus.
Bet šie košmarai – dar ne viskas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasivaidenti, kad jei gyvensiu tyliai ir teisingai, tai numatomi nauji draudimai manęs nepalies. Bet tik trumparegiai džiaugiasi gresiančios tvarkos ir ramybės kaip morge masalu. Tie, kurie dabar trina rankas ant jo užkibę, netrukus kentės ir patys.
Mat Triukšmo valdymo įstatymo pataisos paliestų ne tik gyvūnus bei jų savininkus. Viena iš siūlomo įteisinti projekto interpretacijų išduoda, kad ir žmonės negalės šūkauti, dainuoti, groti muzikos instrumentais, rėkauti ar įsijautę diskutuoti viešosiose vietose. Atseit ateis metas tramdyti vakarėlių lėbautojus.
Tačiau ir dabar apsčiai užtenka įstatymų bei policijos pajėgų, kad vidurnaktį būtų nutildyti chuliganiškų orgijų triukšmadariai. Lygiai taip pat per akis taisyklių ir apribojimų gyvūnų augintojams. O nauji siūlomi draudimai reiškia, kad bus galima prisikabinti prie kiekvieno – praktiškai už pirstelėjimą ar garsesnį atsiriaugėjimą. Kai anksčiau kaimynai nugirsdavo, ką jūs nuosavame bute kalbate ar kokius garsus skleidžiate sėdėdami ant unitazo, visi suprasdavo, kad ne jūs kalti, o kad sienų izoliacija per prasta, gal statybinio broko būta. Bet naujos pataisos taip lengvai išsisukti neleis.
Kitaip tariant, jei laidotuvių salei būdingos tylos visos paros metu bus reikalaujama ir iš žmonių, tada kentės ir krepšinio, futbolo sirgaliai (jau nebeparėkausite baruose už mylimą komandą), kavinių savininkai bei lankytojai (išgėrėte vyno taurę – sėdėkite ir tylėkite), taip pat Čiurlionio menų gimnazijos, Balio Dvariono muzikos mokyklos bei kitų muzikos mokyklų auklėtiniai (ruošti namų darbų mokiniai, pasitelkdami muzikos instrumentus, jau nebegalės niekur, kur bus kaimynų ar praeivių), o skaudžiausiai atsilieps visoms be išimties šeimoms, kurios augina mažus vaikus, neduok dieve, probleminius arba normalius padykusius paauglius.
Taigi, tampa aišku, kad įstatymo pataisos reikalingos ne didesnei tvarkai užtikrinti, o kaip visuomenės pjudymo ir kiršinimo įrankis. Jomis bus atverta Pandoros skrynia nesibaigiantiems konfliktams. Juk skundų kultūra užkrečiama, o draudimai ir bausmės po vieną nevaikšto. Tokie siūlomi įstatymo pakeitimai – visų diktatorių svajonė. Skaldyk ir valdyk.
Pavyzdžiui, keturkojų nemėgstanti jauna šeima apskųs kaimyną, kad ano šuo loja. Tas skoloje neliks ir išgalvotu anoniminiu skundu ant jos užsiundys socialines tarnybas, kad kiltų rūpesčių ir streso dėl vaiko. Arba vieną dieną koks nors kvanktelėjęs senis krizens į kumštuką su balso įrašytuvu brazdindamasis aplink kaimyno buto duris, kad užfiksuotų jo augintinį lojant, kitą dieną įskaudintas gyvūno savininkas jam surengs keršto akciją ir fotografuos jį rūkantį balkone ar dėl prostatos problemų besišlapinantį nuošaliame patvoryje. Na, o kaimo girtuoklis šantažuos į sodybą su šunimi pailsėti atvykstantį miestietį: nenori, kad įskųsčiau mentams – duokšen butelį. Taip ir pjausis visi tarpusavy ir persekios vieni kitus.
Suprantu, kad tolimesnių horizontų neįžvelgiantiems piliečiams tuo patikėti sunku. Juk žmonės dar visai neseniai netikėjo pranašystėmis, kad su „Matuko reforma“ į Lietuvą atslinks kraupi „Barnevernet“ sistema, kuri nė neketina kam nors padėti, vienintelis tikslas – atiminėti vaikus po įstatymo priedanga. Šiandien pavojingi optimistai lygiai taip pat nemato, kad atseit tyri Triukšmo valdymo įstatymo pakeitimai didžiajai Lietuvos gyventojų daliai gali būti pražūtingi.
Kol laidomi juokeliai, kaip valdžia uždraus lakštingaloms pavasarį čiulbėti, gaidžiams giedoti ar ožiams bliauti, o iš naujo draudimų projekto pelnysis garso matuoklių bei chronometrų gamintojai, reikėtų skubiai pagalvoti, kaip užkirsti kelią bręstančiai įstatymų anarchijai ir chaosui (galbūt išeitis – priešlaikiniai Seimo rinkimai?).
O kol kas – patarimas vis dar triūsiantiems įstatymų leidėjams. Pirmiausia reikėtų surimtėti ir Seimo rūmų nepaversti nevykusio cirko arena. Antra, bent minimaliai susipažinti su gamtos dėsniais ir atkreipti dėmesį, kad žmogus nėra pasaulio valdovas, o tik jo dalis, ir dar ne pati geriausia. Trečia – svarbu susitaikyti su realybe, kad absoliuti ramybė XXI amžiuje įmanoma nebent po žeme, bet ir tai tik tuo atveju, jei apleistas, nieko nelankomas kapelis dunkso kur nors toliau nuo plento. Netikite? Pasitarkite su kunigu arba psichologu.
O vietoj absurdiškų įstatymo pataisų verčiau valstybė pačius jautriausius piliečius, svajojančius apie spengiančią tylą, aprūpintų ausų kimštukais, kokius kiekviena save gerbianti oro kompanija dalija keleiviams ilgųjų skrydžių metu. Jų kaina – niekinė, o nauda – didelė. Tada nereikėtų taip strimgalviais skubėti ieškoti morgo ramybės.
