Viena ne laiku sprogusi petarda sužalojo vyrui rankas, kita – keturiolikmetį beveik apakino. O štai chuliganai pradinukui sprogmenį įmetė į kuprinę ir berniukas apdegė dalį kūno. Būna, jog pramogautojai vaikams petardas mikliai užkiša už drabužių.
Viena mėgstamiausių pacukų žiemos pramogų – sviesti degančius užtaisus sutemų apgaubtoje gatvėje tiesiai po žmonių ar jų vedžiojamų šunų kojomis ir, truputį atsitraukus, krizenti į kumštuką laukiant, kol pirotechnikos stebuklas sprogs. Vyksta netgi lenktynės: kuris išgąsdins ir sužeis daugiau praeivių.
Gruodžio 31-ąją ši bukagalvių ir sadistų pasilinksminimo forma pasieks apogėjų. Mat tuomet jau nuo vidurdienio į viešąsias erdves bandomis trauks beždžionių ir kiaulių hibridai.
Gruodžio 31-ąją ši bukagalvių ir sadistų pasilinksminimo forma pasieks apogėjų. Mat tuomet jau nuo vidurdienio į viešąsias erdves bandomis trauks beždžionių ir kiaulių hibridai. Pastarieji į Vilniaus senamiestį ir centrą masiškai pasiausti išlenda du tris kartus per metus: per Naujuosius, kovo 8-ąją ir Jonines. Gerai dar, kad jie nešvenčia Maskvoje iki šiol labai populiarios desantininkų dienos.
Taigi artėjant sausio 1-ajai, kaip ir kiekvienais metais, gyvuliniai dvikojai apguls Vilniaus Katedros ir Rotušės aikštes, apsups puošniausias miesto egles, o netilpusieji sprausis ir stumdysis Gedimino prospekte prie „Mcdonald's“, Pilies bei Vokiečių gatvėse. Dar neišmušus vidurnakčiui, jie viena ranka į minią mėtys jau ištuštintus „šampės“ butelius, kita – petardas arba žongliruos peiliais, o laikui persiritus į naują datą, vems ant Valdovų rūmų sienos.
Savisaugos instinkto nepraradę miestiečiai jau žino: verčiau tą dieną ir naktį bengališkomis ugnelėmis mojuoti pasislėpus savo namuose ir į lauką nosies išvis nekišti. Būdrauti reikia maždaug iki vadinamųjų Trijų karalių, kol šventinės nuotaikos, kartu šaunančių ir degančių žaisliukų atsargos išsenka.
Tiesa, smagu bent tai, kad per didžiąsias liaudies šventes galima tykančius pavojus nuspėti ir tokiu būdu jų išvengti. Bėda, kad petardos sproginėja, fejerverkai, raketos iššauna virš galvų viešosiose vietose, tokiose kaip platūs daugiabučių kiemai ar Neries pakrantė prie Baltojo tilto, ne tik per Naujuosius ir ne tik leidžiamu metu.
Nuo jų žmonės krūpčioja ir ne švenčių dienomis, visiškai netikėtai, individualiomis pavienių hibridų progomis, pavyzdžiui, per vestuves, vardadienius, elito kvepalų arba kirpyklų prezentacijas. Tad grėsmė žmonių sveikatai kyla ištisus metus.
Tačiau pirotechnikos priemonės, kurios gali gyvus sutvėrimus, net pačius piktdžiugas šeimininkus, sužaloti ar paversti liepsnojančiais fakelais viešosios tvarkos prižiūrėtojų nejaudina. Policija, turinti operatyviai reaguoti į keliamą triukšmą, irgi būna abejinga, lyg kurčia: sprogčiojimų, kurie gali sutrikdyti klausą ir įvaryti žmonėms šoką, negirdi.
Tačiau pirotechnikos priemonės, kurios gali gyvus sutvėrimus, net pačius piktdžiugas šeimininkus, sužaloti ar paversti liepsnojančiais fakelais viešosios tvarkos prižiūrėtojų nejaudina.
Naktimis patruliuojantys pareigūnai galėtų bent prisiminti Triukšmo valdymo įstatymą ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Mat nuo 18 val. negalima švilpti, šaukti, garsiai kriokti ar kitaip trikdyti viešąją rimtį, vadinasi, ir šaudyti.
Be to, numatyta atsakomybė už pirotechnikos priemonių įsigijimo ir naudojimo nustatytos tvarkos pažeidimus. Policija gali pritaikyti ir Administracinės teisės pažeidimų kodekso straipsnį dėl chuliganizmo ir kenkėjams skirti administracinį areštą. Tačiau jei įgaliotos tarnybos sureaguoja, tai dažniausiai tik po tragedijos.
Tačiau tarnybos ir negali būti visagalės, kai rankos pirotechnikos mėgėjams iš esmės atrištos įstatymiškai. Sunku rasti racionalų pateisinimą leidimui, kad ir su apribojimais, prekiauti pramoginiais sprogmenimis, kurie tokie žalingi, jog pagal paskirtį iš esmės prilygsta ginklams.
Visiškai nesvarbu, kas juos įsigyja – nepilnametis ar suaugęs, vyras ar moteris, paprastą darbo dieną ar per Kūčias, jų pavojus išlieka toks pat. Tarp kitko, į civilių rankas patekę ginklai irgi paprastai būna naudojami tik pasilinksminimo tikslais.
Rytų Azijoje, petardų gimtinėje, jos kadaise buvo skirtos piktosioms dvasioms išvaikyti. Tačiau ir aname planetos gale žmonių išradimas ilgainiui atsisuko prieš juos pačius: dėl neatsargaus pirotechnikos naudojimo nelaimių tik daugėja.
Europos žemyno Marijos žemės tautai, kurios kraujyje teka agresijos ir smurto genai, negalima nė artintis prie sprogstamųjų gaminių. Jie be jokių išimčių, net ir šventiniu laikotarpiu, turėtų būti draudžiami šalyje, kur gyventojų branduolį sudaro „bydla“.
Europos žemyno Marijos žemės tautai, kurios kraujyje teka agresijos ir smurto genai, negalima nė artintis prie sprogstamųjų gaminių.
Ši tegul tenkinasi vėpsodama į kartą ar du per metus aukštai danguje triukšmingai prasiskleidžiančius spalvingus saliutų žiedus, kuriems leidimą suteikė savivaldybė.
Kas ta „bydla“, pažadu smulkiau paaiškinti ir trapų šios rūšies paveikslą nupiešti artimiausiu metu.
Saugių Naujųjų! Ta proga valdžios individams linkiu 2014-aisiais bent lašelį savo nuodėmių nuplauti ryžtingu sprendimu įstatymais drausti Lietuvos teritorijoje pardavinėti ir naudoti šventinius sprogmenis, sukeliančius visiškai nešventiškas pasekmes.
