Toks efektyvumas pasiekiamas geresne vadyba, procesų automatizavimu, optimizavimu, mašinų bei išmaniųjų technologijų diegimu. Viešajame administravime, tiesa, dar norime kuo mažesnio mūsų bendrų pinigų švaistymo dėl individualus aplaidumo arba naudos. Tas pasiekiama vėlgi geresne vadyba, teisine reglamentacija bei jos įgyvendinimu.
Kai prabylame apie sveikatos apsaugos, švietimo ar kultūros efektyvumą, darosi mažiau aišku, kas jis yra. Kaip jį matuosim? Kaip lyginsim? Kaip vertinsime kokybinius skirtumus? Esu tikra, kad šiose srityse yra nedovanotinai žemas efektyvumas ir jį tikrai galima pagerinti gera vadyba. Bet tai neduos atsakymų, ko turime mokyti arba kaip gydyti. Sprendimo variantų galime turėti ne vieną, žiūrint kokių tikslų siekiame ir kokius laiko horizontus brėžiame.
Valstybės politika tiesiogiai veikia gyventojų bei įmonių sprendimus, kaip jiems panaudoti savo turimus išteklius.
Pasvarstykime apie efektyvumą, kai jis vertinamas taikant mūsų saviems – įmonės arba žmogaus – pinigams. Sakysite, o kodėl turėtume apie tai apskritai kalbėti? Privatūs pinigai, laikas, pastangos ir kiti materialūs ir ypač nematerialūs ištekliai yra konkretaus subjekto reikalas. Jei šis leidžia juos neefektyviai, jam pačiam nuo to blogiau, ir mūsų tai neliečia. Tokio požiūrio žmonės tikisi gyvendami vadinamojoje modernioje demokratijoje. Bet žinome, kad taip nėra. Valstybės politika tiesiogiai veikia gyventojų bei įmonių sprendimus, kaip jiems panaudoti savo turimus išteklius. Žmogui dirbti samdomą darbą ar savarankiškai; auginti vaikus pačiam, ar atiduoti į darželį; mokėti įmokas pensijai ar kaupti kitais būdais; investuoti į sveikatą ar gydymą susirgus. Įmonei samdyti daugiau darbuotojų už mažesnį atlygį, bet toleruoti jų trūkumus, ar mažiau, bet pasitelkti kietą vadybą; investuoti į plėtrą ar į kokybę; telkti bendruomenę ir orientuotis į ilgalaikę veiklą ar išimti pelną maksimaliai, nes kitais metais nežinia kas bus ir t.t.
Pažvelkime iš esmės, ko reikia žmogaus gerovei bei laimei? Jai reikia ir materialių, ir nematerialių gėrybių. Materialių gėrybių reikia labai skirtingo kiekio ir pobūdžio – vairuojantys norės gerų kelių, nevairuojantys – gero viešojo transporto, turintys vaikų norės daugiau erdvių vaikams, šunų savininkai – šunims, sportuojantys – sportui, o niekuo neužsiimantys nenorės, kad suminėtieji visur maišytųsi. Mąstantieji norės geresnės gynybos ir švietimo, nemąstantys – pramogų, nuolaidų ir pinigų grynaisiais. Ir svarbiausia, kad šis poreikis niekuomet nebus patenkintas. Nepriteklių jaučiantis žmogus toks jaučiasi net ir tada, jeigu kiti turi gerokai mažiau. Todėl bet kokie pragyvenimo minimumai ar skurdo ribos yra tik sutartiniai dydžiai ir patys savaime nerodo žmonių būklės skurdo atžvilgiu. Kadangi čia yra daug ką veikti sociologams, ekonomistams ir ypač politikams (jie juk parduoda rinkėjui sprendimą), visa ekonominės politikos erdvė yra uzurpuota kalbų apie pajamų nelygybę, materialių gėrybių suteikimą per mokesčių perskirstymą, viešas paslaugas ir kitas gėrybes.
Į tai atsiremiant ir formuojama ekonominė politika. Nustatomi mokesčiai, minimali alga, pensijos, įvedami apribojimai, prievolės, lengvatos. Bet ar žmonės mano, kad tai gerovė? Ne. Jie mano, kad gavo per mažai, atidavė per daug, nauda teko ne nusipelniusiesiems, o tie, kuriuos norėtųsi labiau apmokestinti, vėl išsisuko. Ir kitaip nebus, nes gerovė yra pažadėta kaip teisė, ne kaip galimybė.
Kartais pakalbame ir apie gerovę bei laimę, kuri kyla iš nematerialių dalykų. Pavyzdžiui, žmonių bendrumo, kūrybos, prasmingos veiklos, laisvės priimti sprendimus, pasitikėjimo. Atrodytų, kas toliau gali būti nuo šių vertybių, nei valdžia. Bet ji labai arti. Visų pirma, ji įvairiais būdais bando piliečius įtikinti esanti šių vertybių teikėja (žalstiečiai taip ir deklaravo – grąžinsim vertybes). Kai kuriais atvejais tai galėtų būti tiesa, jei partijos to norėtų. Antai konservatoriai galėtų sudaryti sąlygas stabilumui, liberalai – individo laisvei, žalieji – gamtos puoselėjimui. Tačiau tokiais pamatiniais dalykais šiandien niekas neužsiima, tik siūlo pinigus arba draudimus, o vertybėmis rūpinasi tik rinkimų kalbose.
Valstybė verčia individą būti efektyviam valstybės-mašinos prasme.
Valstybė verčia individą būti efektyviam valstybės-mašinos prasme ir veikti jos reguliuojamoje ekonominėje erdvėje, taip maksimizuodama mokestines pajamas bei savęs, kaip gerovės teikėjo, statusą. Pažvelkime, kokiais aspektais vertinami naujai priimti įstatymai. Ar atitinka Lietuvos ir ES teisę, tarptautinius įsipareigojimus; kaip paveiks biudžeto lėšas; kai kuriais atvejais – kaip paveiks socialinius partnerius, kurie atstovauja tik nedidelės dalies dirbančiųjų ir darbdavių interesams. Ir viskas.O kaip tai paveiks piliečių pasitikėjimą?
Jų galimybes priimti patiems sprendimus ir jaustis visaverčiais? Kaip tai paveiks galimybę rasti darbą ekonomikos eiliniams bei turintiems mažiau galimybių (mamoms po vaiko auginimo atostogų, tebeieškantiems savo srities jaunuoliams, karjeros nepadariusiems valstybės tarnautojams, pervargusiems gydytojams ir mokytojams), kokias tai atvers galimybes veikti bendruomenėms? O gal užvers?
Žmonių nematerialioji gerovės pusė nėra tvarkoje toli gražu ne tik Lietuvoje. Formalūs skaičiai rodo psichikos ligų ir antidepresantų vartojimo augimą visose vadinamose išsivysčiusiose šalyse. Žmonės nesijaučia gerai, nors badu nemiršta ir turi stogą virš galvos. Jie turi išsilavinimą, galimybių, gyvena demokratijose. Tiesiog visuomenės sąranga verčia juos veikti tokiais būdais, kurie ilgainiui juos išsekina. Iš tų, kurie įšoka į efektyviųjų traukinį, ne visi išsilaiko, nes pervargsta nuo tempo ir įtampos. Kiti patiria nuolatinį stresą, bandydami ten patekti ir išsilaikyti konkurentų neišmesti. Tokios gyvensenos problema yra didžiulė, ji verčia žmonės ieškoti priežasčių
Pavargę nuo konkurencijos jie mano, kad kaltas kapitalizmas, nes juk konkurencija – kapitalizmo atributas. Todėl ieško atokvėpio valstybės įsikišimuose. Tikisi, kad ši leis pailsėti, suteikdama nekonkurencines grantų, pašalpų, apmokamų tyrinėjimų ir nemokamos medicinos oazes. Kad tai problemos nesprendžia, labai nesinori matyti. Arba tiesiog nesimato: jei tau pašalpa suteikta, tai ar tau įdomu, jog suteikėjas paėmė pinigus iš tokių pačių kaip tu ir jūsų visų vaikų bei anūkų? ES valstybėse nėra nė vienos pensijų, sveikatos ir socialinės priežiūros sistemos, kuri nebūtų sistemiškai deficitinė. Bet supratimo lūžis neįvyksta ir kažin ar įvyks – visiems kartu smagu apsimetinėti, kad lyginam pasaulį.
Kuo daugiau savo veikla bei nurodymais užima valdžia, tuo mažiau lieka erdvės gyventi jos piliečiams.
Valdžios sprendimai formuoja tą erdvę, kuri lieka žmonėms gyventi. Kuo daugiau savo veikla bei nurodymais užima valdžia, tuo mažiau lieka erdvės gyventi jos piliečiams. Totalitarinė valstybė tiesiogiai pajungia žmonių gyvenimus baime ir prievarta. Bet demokratinė valstybė taip pat gali juos pajungti, suteikdama materialių gėrybių bei ištobulinama rūpesčio žmonėmis retoriką. Kadangi reikia aprūpinti materialiai negalinčius uždirbti pakankamai, tai reikia labiau apmokestinti uždirbančius. Kadangi ne visi verslai pajėgia tiek generuoti, tai galima leisti jiems bankrutuoti ir netgi formuoti nuomonę, kad tokių neefektyvių verslų mums nereikia (reikia padorių, kas reiškia – turtingų).
Tuo tarpu labai efektyviems verslams reikia labai efektyvių žmonių. Klausimas, ką veiks kiti? Nė neklausiu, iš ko jie gyvens. Iš visuotinių arba grupinių pašalpų, ir tik technikos reikalas, kaip jos bus sudėliotos. Jeigu manote, kad tie laisvieji nuo efektyvaus darbo kurs gėrį, grožį, tiesą ir šiaip bus patenkinti, tai to tikrai nebus. Teoriškai išmąstyti galima visokių modelių, bet šiandienis tipinis remiamasis guli ant sofos ir žiūri televizorių arba žaidžia kompiuterinius žaidimus, iš nuobodulio geria degtinę arba leidžiasi narkotikus. Neprižiūri namų, vaikų, savęs, todėl serga ir plačiai naudoja bendras viešąsias paslaugas. Atotrūkis visuomenėje nėra susiklostęs kadaise taip ir negrįžtamai, jis gaminamas nuolat kasdienėmis ekonominės politikos priemonėmis, kurios siekia priversti įmones ir žmones gyventi pagal standartą.
Ne ką mažesnis veiksnys yra laisvė veikti ir pasirinkti, kuri leidžia tarpti įvairovei.
Suprantama, visos šalys stengiasi, kad jų ekonomika būtų konkurencinga – efektyvi. Efektyvumas yra labai svarbus ekonominės gerovės kūrimo veiksnys ir – taip, jis yra kapitalizmo atributas. Bet ne ką mažesnis veiksnys yra laisvė veikti ir pasirinkti, kuri leidžia tarpti įvairovei. Skirtingos valstybės skirtingai elgiasi su neefektyviaisiais. Stiprėjant efektyvumo poreikio spaudimui, ši skirtis taps vis labiau lemianti. Tos visuomenės, kurios sugebės sukurti sąlygas maksimaliam efektyvumui reikštis, bet kartu išlaikys ekonominio, socialinio ir kitokio veikimo erdves žemesnio efektyvumo veikėjams, išlaikys ir savo integralumą. Jose įvairūs žmonės turės sąlygas susikurti gerovę (ir kodėl apskritai kyla mintis, kad ją kažkas gali suteikti?), kuri bus labai skirtinga (ir kodėl kyla mintis, kad gerovė gali būti lygi?).
Juk efektyvumui nekenkia leisti žaisti antroje lygoje, su mažesniais užmokesčiais ir žemesniais standartais, bet su visu žaidimo azartu, fanais, rėmėjais, laimėjimais ir pralaimėjimais. Kenkia tik tingumui ir kvailumui.
