Tačiau ar žinome, kas turi būti? Neabejodama išvardytų dalykų svarba, vis dėlto noriu pasiaiškinti labiau, kas ir kur turi būti padaryta, kad grėsmės pasitrauktų.
Iš pradžių konstatuokime būklę. Kokia yra Europa šiandien pasaulio politinėje arenoje, kad kyla įvairios grėsmės ir noras gebėti nuveikti ką nors ryžtingai? Europa atrodo silpna. Šiuo atveju nėra taip svarbu, kiek ji tokia yra ir kiek atrodo, bet svarbu, kad atrodo. Nes tik prie silpno kimba įvairaus plauko norintieji prikibti. Šių nemažai, ir jie ne tik išorėje.
Silpnumas jaučiamas pačioje Europoje, ir tai labiausiai neramina. Silpnumas neramina labiau nei negebėjimas ryžtingai veikti. Nes būdamas silpnas negali ne tik veikti, – sunku ir nutarti, ką nuveikti reikėtų.
Jau yra analitikų konstatuota, kad Europa silpna kaip jėgos vienetas, galintis mobilizuoti pajėgas bendrai gynybai. Taip yra dėl politinių, organizacinių ir finansinių priežasčių, kurias bent jau teoriškai galima pakeisti įžiūrimoje ateityje: visų šalių rinkėjai galėtų reaguoti į pasiūlymus kitaip, nei prieš dešimt ar net penkerius metus, nes grėsmė labai priartėjo prie jų pačių.
Tačiau kalbant apie grėsmes, pravartu pasidairyti, iš ko kyla agresija. Dalis, kaip visada, kyla iš agresyvumo – noro ką nors atimti iš kitų arba įgyti šlovės dėl ekonominių arba ideologinių priežasčių. Dalis agresijos kyla dėl kolonijinės atskirų Europos šalių istorijos.
Tačiau nepamirškime, kad kartu su musulmonais „Islamo valstybėje“ kariauja ar kitaip ją palaiko daug senųjų Europos gyventojų.
Tačiau nepamirškime, kad kartu su musulmonais „Islamo valstybėje“ kariauja ar kitaip ją palaiko daug senųjų Europos gyventojų: prancūzų, britų, belgų. Ne musulmonų. Jie nekariauja „už“: laisvę, tikėjimą, tėvynę. Jie kariauja „prieš“. Prieš tą Europą, kurioje gyvena. Ir dar prieš Ameriką, kurios nekenčia. Nekenčia taip, kad priima kitą tikėjimą, ideologiją ir visiškai priešingą gyvenseną. Esą priklausyti vartotojiškai visuomenei taip nepriimtina, kad jie nusprendžia būti plėšikais ir galvažudžiais.
Pažiūrėkime, kokia yra ES šalių socialinė tikrovė ir politika. Ogi gerovė visur ir visada – kuo daugiau ir plačiau – plius politinis korektiškumas. Ir tai jau įsigalėjusi tendencija, kuri palietė visas politiškai aktyvias kartas. Likę labai nedaug žmonių tos generacijos, kuri negyveno socializmo, atsiprašau – gerovės valstybės sąlygomis.
Kai valstybė visuomenės vardu yra viešai įsipareigojusi pasirūpinti visais: ir tais, kurie negali dirbti, ir tais, kurie nenori. Nesvarbu, kad gamybos priemonių dalis yra privačiose rankose ir dalyje veiklos sričių veikia rinkos ekonomika – reguliavimų mastas yra didžiulis ir jis didėja, siekiant efektyvinti perskirstymą. Juk nuolat atrandamos grupės ir gyvenimo situacijos, kuriose žmonėms reikia paramos. Mat jiems sunku. Nesiginčiju, gyventi apskritai sunku, ypač kai nežinai, dėl ko tai darai.
Žmogus yra tingus padaras iš prigimties. Tą mums gali detaliai išaiškinti bet kokio sporto treneris, bet kokio dalyko mokytojas ir bet kuri mama ar tėvas, kurie bando įdarbinti namų ūkio labui nesubrendusius šeimos narius. Jei šiandien sugalvoju, kad man sunku keltis pirmadienį ryte ir darbą pradedu valanda vėliau, po kurio laiko nusprendžiama, kad pirmadienį darbą visi turi pradėti vėliau.
Aš ir pati galėčiau rasti tam nenuginčijamų argumentų iš visuomenės sveikatos ar intereso srities. Pripratus ilgiau pamiegoti pirmadienį, sunku darosi keltis anksti ir antradienį, o penktadienį norisi kuo anksčiau pradėti „švęsti“ savaitgalį. Sunkumui šiam susikaupus, profsąjungos ar kiti paslaugūs sunkumų stumdytojai suformuluos naują žmogaus teisę į apmokamas nedarbo valandas (valandų sumažins, minimalią algą pakels).
Ar nedirbti yra tiesiog gėris – vertybinis klausimas, bet šiuo atveju mums svarbu, kad vertės sukuriama vis mažiau ir tokiomis darbo tradicijomis tai toliau skatinama.
Tuo tarpu pažadai apie individo teises, kad juo bus pasirūpinta, auga nuolat. Žmonės gimsta tokioje terpėje (ne pokario badmečiu, kai kiekvienas apmokamas darbas buvo laimė) ir jie nuoširdžiai mano, kad jiems kiti turi duoti. Ir duoti vis daugiau. Jei atsiranda naujų gėrybių (kaip antai išmanieji telefonai), tai jie mano turintys teisę gauti ir juos. Taip pat galvoja ir imigrantai, nes toks lūkestis dera su ES šalių retorika.
Paskaitę bet kokį ES socialinės srities ar bendrąjį dokumentą, rasime rūpesčio ir materialios paramos pažadus. Geros žinios sklinda per pasaulį kuo puikiausiai. Tomis idėjomis užsikrečia ne tik trečiųjų šalių gyventojai, bet ir patyrę JAV politikai, rinkėjų pageidavimu diegdami vis daugiau europietiškos gerovės elementų.
Kaip tvarkysis JAV su šiais vertybiniais prieštaravimais – bus įdomu stebėti. Tačiau Europoje turime situaciją, kai prisižadėjome visiems, kad bus puiki puota, prisikvietėme daugybę svečių, o paaiškėjo, kad net vietos tiek nėra.
Tiesą pasakius, nesu tikra, kad Europai paaiškėjo, nes ji toliau žada duoti ir dalinti visiems. Tačiau paaiškėjo žmonėms, ir jie pyksta. Labiausiai pyksta tie, kurių gyvenimo tikslas yra gauti iš kitų, o ne patiems duoti. Jie labiausiai jaučiasi apgauti: tiek, kad ima nekęsti savo maitintojų ir net kariauti prieš juos arba konkurentus (antai imigrantus). Arba tampa abejingi.
Mat pagal priimtą ideologiją, būdamas materialiai aprūpintas ir „socialiai įtrauktas“, turėtum būti laimingas. Bet ne visada esi. O kitur ieškoti prasmių politiškai korektiškoje aplinkoje nesi išauklėtas. Ir vieną dieną aptinki pasaulio gelbėjimo misiją – judėjimą su aiškiais radikaliais tikslais, kad ir ISIS.
Jei nusileisime dar laipteliu žemiau, nuo socialinių sferų prie žmogaus esmės, šie procesai neatrodys tokie keisti ar nulemti netikėto žmonių nedėkingumo. Priešingai, jie labai logiški.
Žmogus, kurį kartais rašom iš didžiosios, kaip kūnas su siela, nėra sukurtas tam, kad vartotų ir būtų laimingas, gaudamas daugiau subsidijų ar kokių nors viešųjų gėrybių. Jo gyvenimas yra jo veiklos ir pažinimo kelias, kuriame jis privalo augti.
Paprasčiausias ir senas kaip pasaulis augimo būdas apima ir gebėjimą išgyventi patenkinant savo materialius poreikius doru būdu. Užsidirbdamas dorai sau pragyvenimui ir jausdamasis visiškai už save atsakingas, žmogus bręsta kaip asmenybė. Šiandien tai padaryti darosi sunku, nes žmonėms nebeapsimoka subręsti.
Dar kurį laiką galima riedėti kitu keliu, kai perskirstymas tik didinamas ir individas iš esmės nėra atsakingas pasirūpinti savimi ir savo šeima, juolab kad inercijos jėga – didžiulė. Bet riedėsime tik nuo kalno. Ir jokios valdžių ar centrinių bankų injekcijos užsakymais ar pinigais nepadės, nes jos nekeičia esmės – žmonių nuostatų ir vertybių.
Ir ekonomikos, ir politikos, ir saugumo esminis elementas yra žmogus. Tas, kuris veikia arba neveikia priimdamas sprendimus. O sprendimus jis priima pagal tai, kas jam naudinga. Jeigu muša – bėga, jeigu duoda – ima. Jei pripranta imti, negavęs jau reikalauja. Kaip žinome iš senos ir nesenos istorijos – gali ir su šautuvu ateiti.
Šiandienės Europos visuomenė yra tingi ir negyvybinga.
Šiandienės Europos visuomenė yra tingi ir negyvybinga. Ji nėra pati nusiteikusi nei gimdyti vaikų, nei gintis. Kam gintis, jei saugumas yra pati pirmoji funkcija, kurią gerovės valstybės pilietis turi teisę gauti iš valstybės?
Jam tai pažadėta ir jei kyla abejonių, padaromi papildomi parodomieji patikinimai, kad žmogus yra visiškai saugus. Nors tuo pat metu eteryje Arabų pasaulio, Rusijos ir apskritai krizių tyrinėtojai vienu balsu kalba, kad grėsmė reali, kad valstybės ir jų formalios institucijos nėra pasirengusios gynybai ir spurtui – nei kariniam, nei ekonominiam, nei demografiniam.
Soti, tingi ir gerovės bei saugumo iliuzijose paskendusi Europa prieš alkanus žmonės, kurie gyvena nesaugiose vietose ir kurie visą gyvenimą girdi apie ramybės ir gerovės Europą. Nėra abejonės, kas turi daugiau šansų. Manau, kad ateities scenarijus nepriklauso labiausiai nuo ginklų. Jis priklauso nuo mūsų, europiečių, noro gyventi ir išlikti europiečiais.
O kas tie europiečiai? Rasiniu ir tautiniu pagrindu nesivienijame, nes tokia ir politika, ir tikrovė. Nesivienijame oficialiai jau ir religiniu bei kultūriniu pagrindu. Čia rimtai koją kiša politinis korektiškumas. Tada kas mus jungia? Oficialiai ES pagrindinės vertybės yra demokratija, orumas ir žmogaus teisės plačiąja prasme. Įskaitant ir teisę, kad mumis bus pasirūpinta.
Trumpai sakant, mus vienija tai, kad mes orūs ir mumis turi kažkas pasirūpinti. Skamba be galo patraukliai, belieka rasti tą „kažką“. Gynybos srityje užsimerkę galime skanduoti: NA-TO! Ekonomikos srityje sakome: verslininkai.
Bet ir vienų, ir kitų motyvacija tai daryti natūraliai mažėja, mažėja ir galimybės. Kas pasirūpins mūsų dvasios reikalais, tikrai nežinau, nes apie tai nepriimta kalbėti viešai. Nebent nurodoma, kad tai turėtų daryti psichologai ir psichiatrai.
O kas tie europiečiai? Rasiniu ir tautiniu pagrindu nesivienijame, nes tokia ir politika, ir tikrovė.
Toks savitarpio išlaikytinių darinys visai galėtų gyvuoti, jei besirūpinantieji tie „kažkas“ būtų stiprūs ir linkę savo veiklą pergalingai tęsti. Tačiau labai abejotina, ar taip bus. Kaip valingai išeiti iš šio ydingo rato, nematau, nes silpnumo požymis ir yra tas, kad nėra valios.
Matyt, ir neprasminga būtų dabar valingai ką nors keisti valdžios rankomis, nes mes, žmonės, turime patys pasimokyti iš savo kvailų kūrinių. Kaip visi puikiai žinom, iš Sovietų Sąjungos ir Kubos socializmo pasimokyta nebuvo. Sakė, blogai įgyvendino. Dabar įgyvendino visi kiti, visi kiti ir turi pasimokyti.
Kaip aiškėja, pasimokyti turime ne patirdami materialius nepriteklius (europiečių įprotis gerai dirbti lėčiau praeina nei rusų ar kubiečių), bet išmokdami išlikti.
Imigrantų veiksnys tapo toks stiprus, kad įneša nemažai korekcijų. Jei Europa vis dėlto yra ne silpna, o tokia, kokia visiems giriasi – sugebanti palaikyti socialinę vienovę ir efektyviai perskirstyti gėrybes – tai ji turėtų sugebėti imigrantus sklandžiai integruoti.
Tačiau matome, kad tai jau neįvyko. Tada atrodo labai tikėtina, kad imigrantus apkaltinsime įnešus destrukcijos į mūsų nepriekaištingą tvarką ir vėl nepaieškosime savų tikrųjų priežasčių.
Bet gal grėsmės pojūtis sustiprins norą veikti patiems ir privers pagalvoti apie fundamentalesnį europiečio identitetą nei teisė būti aprūpintam?
Šis tekstas paskelbtas leidinio „Naujasis Židinys-Aidai“ 8 numeryje
