Iš karto norėčiau atskirti mokyklų kontekstą nuo viešojo. Nors iš pirmo žvilgsnio jie panašūs ir netgi gali turėti tų pačių priežasčių, tačiau patyčių problemos aštrumas ir sprendimai skiriasi iš esmės. Visų pirma dėl to, kad mokykloje vaikai būna didžiąją dienos dalį ir būna privalomai. Antra, mokykloje yra mokytojai bei administracija, įgalioti ir turintys pareigą koreguoti mokinių elgesį, kompetentingai spręsti bendravimo problemas ir profesionaliai padėti tiems, kuriems reikia. Trečia, mokykloje turime reikalų su vaikais ir jaunuoliais, kurių psichika yra jautresnė, o asmenybė – ne tokia tvirta kaip suaugusiųjų. Dėl šių akivaizdžių aplinkybių, manau, niekam nekyla abejonių, kad nuo pat visuotinės švietimo prievolės atsiradusi patyčių problema mokyklose turi būti sprendžiama ir visuomenė čia turi prisidėti, kad ir suteikdama daugiau įgaliojimų mokytojams bei administracijai.
Nepaisant šio aiškumo, klausimas, kas yra patyčios, ir mokyklose nėra vienodai suprantamas. Kai šiuo žodžiu nusakome problemą, turime omenyje agresiją, kai vaikas specialiai skriaudžiamas: fiziškai arba psichologiškai. Patyčiomis gali būti laikomas tik tyčinis veiksmas, ne koks nors užmaršumas, abejingumas, ignoravimas ar kitoks pasyvus elgesys. Nors pastarieji gali skaudinti ne mažiau, tai nėra patyčios ir agresija.
Patyčios yra tada, kai kas nors tyčia veikia prieš žmogų ar jų grupę siekdamas sužeisti, įskaudinti ar tiesiog pademonstruoti pranašumą. Patyčios nėra viskas, kas mus skaudina.
Manau, kad būtent čia yra pagrindinė skirtis, kurios nepaisymas kelia tiek ažiotažo ir nesusipratimų, ypač viešojoje erdvėje. Patyčios yra tada, kai kas nors tyčia veikia prieš žmogų ar jų grupę siekdamas sužeisti, įskaudinti ar tiesiog pademonstruoti pranašumą. Patyčios nėra viskas, kas mus skaudina. O skaudinti gali daug kas. Kad pakvietė sakyti kalbą kolektyvui (laukė, kad susimausiu) ir kad nepakvietė (nemano, kad turiu ką pasakyti). Kad pasiūlė panešti sunkų daiktą ir kad nepasiūlė. Kad pavedė sudėtingą užduotį (užkrovė problemą) ir kad nepavedė (nedavė pasireikšti) ir t. t. Visos pasaulio fantazijos neužtektų sugalvoti, kas, kada ir dėl ko gali įsiskaudinti. Ypač jei turime omenyje ne veiksmus, o žodžius. Komunikacijos specialistai žino – duok skirtingiems žmonėms perskaityti gana paprastą tekstą (netgi reklaminį šūkį), ir tikrai rasis tokių, kurie supras visai skirtingai. Įdomioji dalis yra ta, kad kiekvienas supras, kaip sakoma, pagal savo sugedimo laipsnį. Kas iš karto įžvelgs apgavystę, kas nešvankybę, o kas rimtu veidu pareikš, kad iš jo tyčiojamasi. Nes, o gal jis sau negali leisti reklamuojamo daikto, – arba priešingai, mano, kad toks pirkinys jį žemintų.
Daug šiandien girdime įvairių „patyčių“ viešojoje erdvėje kontekstų: arogantiški, elitas, žemina, neduoda žmonėms dirbti ir pan. Tačiau labai retai atkreipiamas dėmesys į kitą, klausančiąją (skaitančiąją) pusę. Kodėl jie įsiskaudina? Išminčiai sako, kad niekas negali įskaudinti žmogaus, jei jis nesutinka būti įskaudintas. Ar tau išauga asilo ausys, jei kažkas išvadina asilu? Neišauga. Ar tu prarandi savo profesionalumą, jei kažkas kvestionuoja tavo kompetenciją? Neturėtum. Galiu sutikti, kad mums, paprastiems mirtingiesiems, išminčių patarimai ne visada atrodo įkandami. Bet nepaisant to, jie lieka teisingi ir nurodo kryptį, kur rasti išeitį. Taip, reikia pastangų išmokti nesusmukti, kai tave žemina, bet ir visos kitos mūsų stiprybės bei dorybės ne iš dangaus nukrenta. Jei žmogus treniruoja raumenis, jis supranta, kad turės ilgai ir nuosekliai daryti pratimus. Kasdien lygiai taip pat ir dvasinė stiprybė yra treniruotina. Kasdien. O progų pasitreniruoti apstu – net užmokėti nereikia, kitaip negu treniruojančiam raumenis.
Vienintelis skirtumas tas, kad žmonės supranta, jog raumenims treniruoti jie patys turi įdėti darbo. O dėl psichologinio atsparumo, atrodo, nė mintis nekyla, kad jie apskritai čia kuo dėti. Esą pakanka tik užčiaupti šmaikštūnus, izoliuoti aštrialiežuvius, ir viskas bus gerai. Nebus. Nes tai ne tik reikštų totalią cenzūrą, įvairovės ir žmonių kūrybinės laisvės suvaržymą, bet ir svarbios žmogaus dalies neigimą. Žmogui poreikis pasišaipyti iš savęs ir kitų yra esminis, kaip ir daugelis kitų santykio su tikrove išraiškų, tą ir regime skirtinguose literatūros žanruose. Tuo tarpu linkę įsižeisti žmonės laikui bėgant pripranta imti įsižeidinėti dėl vis naujų dalykų. Pati gali elgtis nepagarbiai ir netgi agresyviai, bet, išgirdus bent kokią ironiją ar nepritarimą, apkaltinti patyčiomis net mandagiausią oponentą. Trumpai tariant, laimi ta(s), kuri(s) patyčiomis apkaltina kitą pirmiau. Juk ši sąvoka šiandien vartojama taip plačiai: nebereikia nei keiktis, nei grasinti. Pakanka kam nors įsižeisti.
Esama ir kitos pusės – tų agresyvių, užgaulių žodžių, kurių nuolat pilni socialinių tinklų komentarai. Pavadinčiau juos tualetų komentarais, nes tokių pat šūkių pilnos viešųjų tualetų sienos. Pakanka parašyti, kad saulė patekėjo, ir kas nors pakomentuos, kad tu durnas. Nors mes neatsimename nei tų komentatorių vardų, nei ką jie tiksliai rašo, kuriamas bjaurus nešvarumo fonas. Tai nėra patyčių apraiška, tai tiesiog nekultūros apraiška, kurią reikėtų plauti ir trinti nuo visų – fizinių ir virtualių sienų – apsimetant kad jų nėra, kol jie patys sau nusibos.
Daug daugiau įdomybių dedasi tarp profesionalių šmaikštautojų. Politikos apžvalgininkų, blogerių, jų gerbėjų ir kritikų. Turiu omenyje tuos, kurie taip reiškia savo nuomonę, o ne tik įprasmina blogą nuotaiką. Visai nedidelė jų dalis nori žmogų pažeminti (pasityčioti). Didžioji jų dalis tiesiog reiškia savo nepasitenkinimą tam tikrais reiškiniais visuomenėje. Nes kitų metodų neturi (pavyzdžiui, nėra išrinkti į Seimą), o Lietuvai gatvės protestų kultūra nėra būdinga.
Paklausite, o kodėl reikia taip nedailiai reikštis? O kodėl reikia teatre rėkti ir spjaudyti kraujais? Kodėl filmai neapsieina be prievartos ir sekso scenų? Kodėl tapytojai ir muzikai naudoja disonuojančias spalvas bei natas? Todėl, kad tai patraukia dėmesį. Viešųjų kalbėtojų tikslas ir yra patraukti dėmesį ir savo mintį ištransliuoti. Turint omenyje bendrą triukšmo lygį eteryje, kiek žmonių išgirs, jei kalbėsi korektiškai? Jei visada kalbėsi ypač korektiškai ir dar nuobodžiai, tave apskritai nustos girdėti, net jei būtum profesionalų profesionalas. Bijodamas ką nors sumenkinti, negalėsi apskritai nieko pasakyti. Tam tikra humoro, sarkazmo dozė, hiperbolizavimas ir sutirštinimas būtini, kad žmonėms būtų įdomu skaityti. Gal kas žino kokią korektišką pasaką? Aš neatsimenu. Yra talentų, kurie dėmesio pasiekia švelniai apeidami ir apžaisdami problemines temas. Daliai skaitytojų tai patinka (man taip pat). Tačiau didžioji dalis skaitytojų net nesupranta, kad čia kažkas buvo sukritikuota.
Patyčios – tai tam tikras muštynių pakaitalas. Kiemo ir rajono santykių aiškinimasis persikėlė į viešąją komunikacijos erdvę, natūralu, kad vieni dėl tokio taisyklių pasikeitimo laimėjo, kiti pralaimėjo. Slinktis nuosekli – šiuolaikinis žmogus vis labiau gyvena prote, o ne kūne, nenuostabu, kad ir santykius aiškinasi proto erdvėje. Taisyklės – tiek visuomeninės normos, tiek garbės kodeksai – dar nenusistovėję, todėl neretą glumina ir trikdo.
Skirtingose situacijose grubumo lygis smarkiai skiriasi, nelygu kultūrinė aplinka. Manau, kad ilgai dar specialistai nagrinės pastarųjų JAV rinkimų kampanijos retoriką ir žodyną. Ar laimėtojas pasiima viską ir vėl šypsomės, lyg niekur nieko nebuvę? Ir dirbame kartu, nes privalome. Ar tai yra ženklas, jog mūsų komunikacijos tonas eina grubyn ir tokia jau dabar bus norma viešajame gyvenime? Lietuvos jautruoliškam mentalitetui abu variantai būtų į naudą, ypač išvada, kad kadangi turim dirbti kartu, tai nuo šiol bendrausime dalykiškai.
Visur, kur vyksta dalykiniai santykiai, būtent dalykiškumas yra priešnuodis prieš patyčias. Ne tik jų išraišką, bet ir jų ištakas. Juk dažniausiai tyčiojamės iš to, kam nepritariame. Tačiau nepritarti galime ir dėl to, kad nesuprantame. Nesuprantame nebūtinai savo oponento, bet pačios problemos, jos konteksto. Tokių pavyzdžių viešame kalbėjime apstu. Aš net sakyčiau, kad tai vyraujanti (pikto) pašiepimo priežastis. Tarkime, sarkastiški pasipiktinimai, kaip gydytojai kažko nedaro, ko iš jų tikisi pacientai. Kai dirbantis gydytojas dalykiškai ir nuosekliai išdėsto, kokia yra situacija, žvelgiant iš jo pusės, kiek jis turi resursų, kokios jo atsakomybės, tai viskas stoja į savo vietas ir noras piktintis ir teigti, kad „Jie iš mūsų tyčiojasi!“, prapuola.
Išvada būtų viena: niekas nesame apsaugotas nuo rizikos papulti į kategoriją tų, iš kurių tyčiotis madinga. Todėl belieka investuoti į savo gebėjimą neįsižeisti.
Panašiai yra ir socialinių grupių tarpusavio batalijose. Dar visai neseniai šaipytis iš seksualinių mažumų buvo norma. Tai truko labai ilgai, taigi norma buvo gili. Nors Lietuvoje ji nunyko itin greitai, tai neatsitiko be priežasties. Pasaulyje įvyko masė tragedijų, apie tai buvo sukurta filmų, knygų, prikalbėta debatuose, kol žmonės suprato, kad iš esmės jie tokie patys žmonės. Jau gerokai seniau tapo nebemadinga tyčiotis viešai iš moterų, nors paniekinamas požiūris į jas pasiekia mus dar nuo Antikos laikų. Šiandien viešai šaipytis iš moterų yra kone didžiausio netakto pavyzdys. Įdomu, kaip tai keisis po Trumpo rinkimų perliukų? Dabar Lietuvoje populiaru šaipytis iš veganų, kai kuriuose kontekstuose iš supermamų. Drįsčiau įtarti, kad tas noras piktai ką nors pašiepti yra tam tikra konstanta: nes būtent „užsidarius“ seksualinių mažumų temai, akivaizdžiai padaugėjo dėmesio veganams. Suprantu, kad veganai patys mėgsta aštriai pasisakyti ir taip provokuoja, bet nemenka pašaipų jų atžvilgiu priežasčių yra banalus faktas, kad kiti neįsivaizduoja, ką tie veganai valgo. Fantazijos trūkumas, ir tiek. Turiu juos ir čia nuvilti, nes po metų kitų tyčiotis iš veganų tikrai bus labai „ne lygis“. Jau kokie penkeri metai veganizmo mada Europoje auga, ir jei žmonės neima jais sekti, tai bent pagarba demonstruojama už tas aktualijas, kurias jie iškelia.
Turint omenyje, kad grupės žmonių, iš kurių šaipytis leidžiama, nuolat kinta, o Trumpo kampanijos metu vėl buvo ištrauktos senosios – rasės, moterų, imigrantų – kortos, išvada būtų viena: niekas nesame apsaugotas nuo rizikos papulti į kategoriją tų, iš kurių tyčiotis madinga. Todėl belieka investuoti į savo gebėjimą neįsižeisti. O šmaikštaujantiems – į savo minties grakštumą ir plunksnos taiklumą. Nes visi kiti bus tiesiog nuplauti nuo sienų.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.8