Su gebėjimu klausytis nėra taip paprasta. Gal ir niekada nebuvo, mat klausymasis girdint reikalauja iš žmogaus pastangos atsiverti kitam žmogui. O to negali pasiekti be nuoširdžios pagarbos jam ir įdomumo. Kadangi žmogus gyvena savo ribotame kūne ribotu laiku, savo dėmesį bei interesą jis turi dalinti. Tad nuoširdžiai pabendrauti jis gali tik su keliais žmonėmis per dieną, kuriuos pats pasirenka.
Jei tenka, o dažniausiai tenka, bendrauti su daug žmonių, kurių savo noru nesirinktum, iš nuoširdumo ir pagarbos, geruoju atveju, belieka etiketas. Nenuostabu, kad šiandien etiketo žinios yra labiau kotiruojamos nei etikos. Gali sau puikiausiai mandagiai bendrauti su daugybe žmonių, nė vienam taip ir neatsiverdamas.
Jei tenka, o dažniausiai tenka, bendrauti su daug žmonių, kurių savo noru nesirinktum, iš nuoširdumo ir pagarbos, geruoju atveju, belieka etiketas. Nenuostabu, kad šiandien etiketo žinios yra labiau kotiruojamos nei etikos.
Vakare greičiausiai nebesinorės atsiverti ir savo namiškiams – o gal jau ir nebepavyks? O namiškiai yra ta bendrautojų kategorija, kuri (kažkodėl) tikisi, kad juos nuoširdžiai išklausys...
Nykstant klausymo girdint įgūdžiams, žmonės tampa vieniši – nors daug bendraujantys ir užsiėmę, bet vieniši. Sociologai teigia, kad būtent vieniši žmonės sudarys visuomenės pagrindą ir jau labai greitai.
Kai kuriose šalyse tai jau įvykęs faktas. Faktas yra faktas, turi su juo skaitytis, tačiau ir vieniši žmonės, gyvendami vienoje visuomenėje, turi kažkaip komunikuoti ne tik dėl padorios formos, bet ir perduodami vienas kitam žinią ar nuomonę.
Lietuvoje perėjimas prie teisinės valstybės vyko per labai trumpą laiką, beveik tuo pat metu įsijungėme į ES valstybių bendriją su ryškiomis visuomeninio bendravimo tradicijomis ir vertybėmis, kurios mums taip pat buvo naujos. Vieni labai greitai perėmė naująjį mąstymo ir komunikacijos būdą, kiti liko prie senojo.
Manau, kad tai yra pagrindinė Lietuvos visuomenės nesusikalbėjimo ir vadinamojo susiskaldymo (kaip gali būti vieningas, jei net nesusišneki?) priežastis. Ši takoskyra tarp senųjų ir naujųjų jokiu būdu nėra klišinė takoskyra tarp sovietinio žmogaus ir ES piliečio, nėra ji ir skirtis tarp konservatoriaus ir novatoriaus bendrąja prasme. Ši skirtis nėra formali – ji nurodo į skirtingą turinį, galbūt dėl to ją taip sunku pastebėti į formalų bendravimą panirusioje visuomenėje.
Man šią skirtį geriausiai apibūdina sąvoka „sveikas protas“. Tiksliau, šios sąvokos turinys: kaip skirtingi žmonės supranta ir vertina tą pačią situaciją, jei ji nėra kažkaip specialiai iš anksto apibrėžta ar išanalizuota.
Gali kilti įtarimas, kad šiandien sveiko proto sąvoka yra praradusi prasmę, nes valstybė su savo galiomis, normomis ir institucijomis yra persmelkusi visą žmogaus gyvenimą – nuo pat gimimo būdo iki laidojimo pašalpos.
Tad viskas yra iš anksto apibrėžta ir į instrukcijas surašyta. Tačiau rimti teisininkai sako, kad teisė, nesiremianti natūraliai egzistuojančiais (be valstybės aparato funkcionuojančiais) susitarimais, yra silpna. Silpna, reiškia neteikianti visuomenei teisingumo jausmo, brangi įgyvendinti, neatspari korupcijai ir kitoms ligoms. Būtent tokią ją šiandien turime.
Politinės diskusijos, priežiūros institucijų veikla, medicina, švietimas, sveika gyvensena, netgi kalba ir verslumas yra paskendę formaliuose argumentuose ir pačiuose formalumuose. Ką galima atsakyti į argumentą: „Taip nurodo įstatymas, norma, reglamentas arba netgi įstaigos vidaus darbo taisyklės“? Nebent žinant šiuos dokumentus dar detaliau, pacituoti straipsnį, kuris numato ir kokį nors bendresnį principą.
Žmogui, nesančiam tos sistemos ar įstaigos dalimi, tokie argumentai atrodo visiškai nelogiški ir neprasmingi. Tai, ko mūsų protas nepajėgia suprasti, mums kelia sumaištį ir trukdo gyventi. Kuo protas aktyvesnis, tuo jis sunkiau priima ne jo vertybėmis pagrįstą argumentą. Mąstančiai visuomenės daliai ypač sunku buvo priimti bolševikinį absurdą.
Jiems sunku pakelti ir šiandienės demokratinės bei teisinės visuomenės formalios raidės diktatą. Teisininkas pasakys – juk teisėje yra įtvirtinti „sveiko proto“ sąvokos turinį atspindintys principai – proporcingumo ir protingumo. Tačiau praktikoje jie taikomi itin retai. Mat valstybės sukurtų sistemų praktikai mėgsta konkretumą, o ne principus.
Šiandien viešai kalbėti apie sveiko proto argumentą nėra gero tono ženklas – dar kas nors gali pagalvoti, kad kvestionuoji įstatymą, taigi kaip ir pačią valstybę.
Jeigu mūsų valstybė funkcionuoja, matyt, žmonės, kad ir organizuodami savo gyvenimą pagal begalę instrukcijų, kur nors mintyje turi ir sveiką protą. Aš bent jau taip tikiuosi.
Šiandien viešai kalbėti apie sveiko proto argumentą nėra gero tono ženklas – dar kas nors gali pagalvoti, kad kvestionuoji įstatymą, taigi kaip ir pačią valstybę.
Nei politinei, nei teisėsaugos, nei švietimo, nei sveikatos sistemai nereikalingi tie, kurie kvestionuoja teisės aktais įtvirtintą ją pačią. Kaip ir kiekvienas žmogaus kūrinys, teisinė sistema turi dvi puses – viena saugo, kita žeidžia. Tas pats įstatymas gina padorius piliečius nuo sukčių, ir sukčius nuo – piliečių. Jis suteikia valdžiai galias, ir jas taip pat apriboja. Tačiau abi pusės susibalansuoja tik tuomet, kai šis kardas stovi ant atramos – bendrų visuomenės vertybių.
Pastebėkime, po formalumų labirintus kuo puikiausiai nardo paprasti žmonės. Ypač kai nori gauti kokią nors pašalpą ar šiaip „sutvarkyti reikalą“. Ne teisinis išprusimas lemia, o gebėjimas nesigilinti ir neieškoti prasmių. Savęs tomis prasmėmis neįpareigoti. Idealus pilietis – nieko neklausia, nesipiktina, prasmių neieško, efektyvumo nesitiki, tiesiog laikosi taisyklių.
Gerovės valstybei dar patinka, kai pilietis siekia finansinės paramos – iš karto tampa nuo jos priklausomas. Kadangi taip gyventi lengviau, natūralu, kad tų paklusniųjų daugėja. Rodos, visi turėtų būti patenkinti.
Tačiau likučiai užsispyrusių galvotojų, tai šen, tai ten vis drumsčia vandenį. Tai jiems nepatinka kokio Universiteto savęs kildinimo istorija, tai darbuotojų parinkimo tvarka, tai biurokratai atrodo per daug įsigalėję, tai politikai per mažai pasišventę Lietuvos gerovei. Ir nevažiuoja jie kaip normalūs „bičai“ ilsėtis į Palangą, neklauso muzikos kaip visi ir netgi nevartoja greitų kreditų. Vargas vienas su tais sveiko proto turėtojais ir jų argumentais.
Ko jie nori? Jie apeliuoja į be specialaus ekspertinio žinojimo protingam žmogui suvokiamą nurodymo arba veiksmo prasmę. Tai yra, kad darome taip, o ne kitaip ne dėl to, kad taip nustatyta teisės akte ar kokioje nors žinybinėje instrukcijoje, o todėl, kad taip elgtis atrodo racionalu, o gal net ir dora.
Save gerbiantis žmogus, skirtingai nuo sovietinės armijos ar mūsų kaimynės Baltarusijos, nedažo baltai bordiūrų, kai pats asfaltas duobėtas, nedailina supuvusių namų fasadų ir netveria naujų tvorų aplink namus, kurie patys į žemę smenga. Nes neprasminga.
Racionalu, reiškia, kad esti tam tikra tokio veiksmo prasmė. Dora, tai reiškia, kad ir prasmė yra tinkama. Nes save gerbiantis žmogus, skirtingai nuo sovietinės armijos ar mūsų kaimynės Baltarusijos, nedažo baltai bordiūrų, kai pats asfaltas duobėtas, nedailina supuvusių namų fasadų ir netveria naujų tvorų aplink namus, kurie patys į žemę smenga. Nes neprasminga. Tačiau remiantis lygiai tuo pačiu sveiku protu, niekaip negali pateisinti, kai griaunami legaliai pastatyti namai, ypač kai jie savo architektūra žmonėms be ypatingų išankstinių nuostatų akių nebado.
Kodėl galima gauti išmokų už žemę joje nieko neauginant arba auginant kažkokį valdžios institucijų „reglamentuotą“ augalą (garstyčias, sojas) ir jo net nenuimant nuo lauko? Kodėl tarpmiestinius kelius reikia dailinti kiekvienais metais, o miestuose tenka daužytis į duobes (argumentas apie skirtingus biudžetus yra paaiškinimas, bet ne pateisinimas). Barbarizmas, daugiau nieko.
Sveikam protui taip pat visai neaišku, kodėl našlaičiu likęs vaikas paimamas iš jo bendruomenės, kuri pasiruošusi juo rūpintis, ir išvežamas į jam visai svetimą vaikų globos įstaigą? Gal kažkuria prasme ir racionalu, bet tikrai nedora.
Tada nėra ko virkauti, kad tiek daug vaikų gyvena globos namuose. Aš jau nekalbu apie tokią masinę nesveiko proto apraišką, kaip mokėti pinigus profesionaliems bedarbiams – žmonėms, kurie nė nesirengia dirbti.
Anksčiau žmonės sakydavo – verkia duonelė tinginio valgoma, kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia. Klydo ta mūsų tauta su visa savo tautosaka per šimtmečius. Nežinojo, kad turi teisę į atostogas ir išmokas, na, ir darbą, jei kartais užsimanytų.
Kodėl sveiko proto argumentas praranda svorį? Viena vertus todėl, kad valstybė, plėsdama savo įtakos sferas ir vis labiau reglamentuodama teisės aktais bei institucijomis visas žmogaus gyvenimo sritis, išstumia visuomeninę (ne valstybinę) teisę. Žmonėms vis mažiau dėl ko paliekama susitarti.
Jei nėra reikalo ir įpročio, tai kam bendrauti? Kam domėtis kolektyve skriaudžiamu žmogum, jei tam esama socialinių darbuotojų? Kam kelti šiukšlę nuo grindų, jei esama valytojų. Nes juk nebemanome, kad šie veiksmai mus pačius turtina. Manome, kad stekena. Ne, ne – žeidžia orumą ir diskriminuoja.
Dėl orumo liūdniausia. Kaip žmogui gyventi manant, kad jei į jį/ją kas neteisingai kreipsis (pavyzdžiui, pavadins ponia, o ne drauge ar kolege), pasiūlys mažesnį atlygį nei nori ar pasakys pastabą, tai įžeis tavo orumą. Sveiku protu nesuvokiama – juk taip mąstydamas liktum be orumo gal net iš namų neišėjęs.
Sveiko proto šerdį sudaro bendros vertybės. Juk būtent jos leidžia mums panašiai vertinti tai, kas dera, o kas ne, kas dora, o kas ne.
Belieka pakalbėti apie paties proto sveikatą. Žinia, jei remsimės protu, o jis bus nesveikas, tai veikiau dar labiau nesusikalbėsim su kitais, nei besiremdami tais nelemtais formaliais argumentais. Ir ne psichikos sveikatą turiu omenyje (nors ir ji į temą).
Sveiko proto šerdį sudaro bendros vertybės. Juk būtent jos leidžia mums panašiai vertinti tai, kas dera, o kas ne, kas dora, o kas ne.
Jeigu daliai žmonių atrodo, kad vertybes puikiai pakeičia įstatymai ir viskas, kas įstatymo neuždrausta ir teismo pateisinta, yra tvarkoje, tai susikalbėti darosi tikrai sunku. Nes įstatymas nedraudžia daugybės bjaurių dalykų, pavyzdžiui, meluoti (jei meluoji ne Teismui), gyventi iš svetimo gero (jei nuslepi ne nuo Mokesčių inspekcijos), laužyti duotą žodį (jei jis nėra triaukšte Sutartimi įtvirtintas) ir pan.
Galvoju, gal tas teisės suabsoliutinimas pas mus tik vaikiška liga? Kaip būdinga visuomenės ligoms, su kairumo prieskoniu. Bet bjauri ir be jo.
