Tai nėra ir skirtingos socialinės aplinkybės, pavyzdžiui, benamio ar korporacijos prezidento. Populiaru žmones skirstyti į pesimistus ir optimistus, tačiau tai irgi ne tai. Nėra taip svarbu, ar stiklinė pusiau tuščia, ar pusiau pilna, svarbu, ką su tuo skysčiu stiklinėje darysim. Optimizmas nėra požiūris, tai veikiau charakterio bruožas. Požiūris yra daug gilesnė, pamatinė nuostata tikrovės atžvilgiu.
Panagrinėkime du iš esmės besiskiriančius požiūrius, kai kalbame apie gyvųjų būtybių tarpusavio santykius.
Nuo mokyklos laikų žinome rūšių kovos dėl išlikimo teoriją, darvinizmu vadinamą. Ji teigia, kad gyvybės rūšys kovojo ir tebekovoja tarpusavyje dėl išlikimo. Išlieka stipriausieji: jie suvalgo silpnųjų maistą, o jei jo nebeužtenka, suvalgo ir pačius silpnuosius. Kažkodėl tai vadinama džiunglių įstatymu.
Nuo mokyklos laikų žinome rūšių kovos dėl išlikimo teoriją, darvinizmu vadinamą. Ji teigia, kad gyvybės rūšys kovojo ir tebekovoja tarpusavyje dėl išlikimo. Išlieka stipriausieji: jie suvalgo silpnųjų maistą, o jei jo nebeužtenka, suvalgo ir pačius silpnuosius.
Šiandien vyraujanti viešoji nuomonė teigia, kad toks pat kovos dėl išlikimo dėsnis vyrauja ir žmonių visuomenėje, ir vadinasi jis kapitalizmu. Stipresnieji, jie gi turtingesnieji, paima silpnesniųjų turtą, o juos pačius išnaudoja per darbo santykius. Todėl visuomenė sudaryta iš antagonistinių klasių, kurios nuolatos tarpusavyje kovoja.
Šio požiūrio vėliava prisidengę bolševikai prieš beveik šimtą metų laimėjo kovą prieš išnaudotojus Rusijoje, dar geru šimtmečiu anksčiau kova prieš išnaudotojus buvo laimėta Prancūzijoje. Daug engėjų buvo nukirsdinta ir kitaip nudaigota, žuvo daugybė įvairiausių požiūrių žmonių.
Tačiau kažkodėl, nepaisant visų revoliucijų, populiarioje sąmonėje engėjai tebeviešpatauja, netgi klestinčios demokratijos šalyse. Ten jų vaidmenį atlieka bet kas, esantis aukščiau hierarchijoje: vaikams – tėvai ir mokytojai, suaugusiesiems – viršininkai ir darbdaviai.
Ir vieni, ir kiti reikalauja ryte atsikelti, nevėluoti, darbus atlikti kokybiškai ir laiku. Taigi sunku! Norisi miegoti, žaisti kompiuteriu ir rašinėti nešmaikščius komentarus socialiniuose tinkluose; už klaidas malonu suversti kaltę aplinkai, o pačiam naudotis valstybės garantuotomis žmogaus teisėmis beigi pozityviomis laisvėmis.
Keliaukime toliau, į nehierarchinius santykius. Pavyzdžiui, du to paties rango įmonės skyrių vadovai. Jie ką veikia? Kovoja! Dėl didesnio savo skyriaus biudžeto, premijų, viršininko simpatijos, galiausiai – dėl geresnio darbo kambario. O šeimoje ką veikia vyras su žmona? Žinoma, kovoja. Ypač kovoja moterys, nes jas tai daryti ragina visi, kas netingi, nuo visuomeninių organizacijų veikėjų iki ministrų ir žurnalistų.
Moterys kovoja už savo teises. Teises negaminti valgyti, neplauti indų, neprižiūrėti vaikų, negirti savo vyrų ir t. t. Vyrai taip pat bando kovoti už savo teises, nors dar nėra visiškai aišku, kas tai turėtų būti. Panašu, kad tai, visų pirma, teisė nenešti šeimai pinigų.
Moterys kovoja už savo teises. Teises negaminti valgyti, neplauti indų, neprižiūrėti vaikų, negirti savo vyrų ir t. t. Vyrai taip pat bando kovoti už savo teises, nors dar nėra visiškai aišku, kas tai turėtų būti.
Kaip patinka toks požiūris į pasaulį?
Man tai nelabai. Aš pritariu požiūriui, jog geriau būti apgautam (ar išnaudojamam), negu nuolatos įtarinėti. Bet žmonės, kurie gyvena kovos už būvį pasaulyje, to nė nepastebi. Jie nuolat kovoja už savo teisę bei orumą „būti neišnaudotais“.
Darbe prisižiūri, kad netyčia nenudirbtų darbo, kuris jam nepriklauso. Jei ką, sako: tai neįeina į mano pareigybę. Tiksliai skaičiuoja, kiek kartų pavadavo sergantį kolegą, kad per mažai kartų nepaprašytų jo jį pavaduoti.
Jie niekada nepavėluoja išeiti iš darbo laiku. Bet ne dėl to, kad labai skuba ar kad neturi degančių darbų – tiesiog kad kartais darbdavys negautų papildomos naudos (kurią jis būtinai ir iš karto įsidės į kišenę...).
Šioje veikloje ypač aktyvios yra profsąjungos. Tai jų duona. Jos gali pareikalauti padidinti atlyginimus, kaip numatyta kolektyvinėje darbo sutartyje, kai įmonė krizėje ir kovoja dėl išlikimo. Jos gali išeiti streikuoti dėl eilinio darbų sąlygų pagerinimo, apie kokį kitų sričių dirbantieji nė nesapnavo. Ne dėl to, kad joms to labai reikia, bet kad reikia pademonstruoti savo galią bei išgręžti iš darbdavio viską, ką įmanoma. Profsąjungoms tai dar reiškia ir jų pačių egzistencijos įprasminimą. Jei nereikėtų kovoti, nereikėtų ir profsąjungų.
Nenuostabu, kad į rūšių kovą įsitraukęs žmogus ir namo parėjęs į pasaulį žvelgia taip pat. Čia jis toliau kovoja – vaikai su tėvais, tėvai su vaikais, tėvai su savo tėvais arba tarpusavyje. Laimi tas, kas stipresnis. Laimėjimas – sėdėjimas ant sofos priešais kokio nors elektroninio prietaiso ekraną, kai kiti dirba bendram gyvenimui reikalingus darbus arba gydosi pralaimėtos kovos žaizdas.
Tačiau galima į tuos pačius dalykus žvelgti visiškai kitaip. Be jokio demonstruojamo optimizmo, gal net su liūdnu veidu, tačiau lengva širdimi.
Kaip visada atsitinka geriau pasikapsčius po istoriją, galime atrasti, kad Darwino teorija nebuvo vienintelė, aiškinanti gyvų organizmų evoliuciją. Būta ir kitų (antai Jeano Baptiste’o de Lamarcko XIX a. pradžioje, Fritjofo Capra’os XX a. pabaigoje), kurios pabrėžė gyvūnų gebėjimo kooperuotis svarbą jų išlikime.
Kaip visada atsitinka geriau pasikapsčius po istoriją, galime atrasti, kad Darwino teorija nebuvo vienintelė, aiškinanti gyvų organizmų evoliuciją. Būta ir kitų.
Gerai žinome skruzdžių ir bičių bendruomenių pavyzdžius. Tačiau daugelis gyvūnų gyvena didesnėmis ar mažesnėmis bendruomenėmis, kuriose kartu ieško maisto, saugosi nuo priešų, kapstosi iš nepalankių situacijų, prižiūri savo jauniklius ir t. t. Taip elgiasi drambliai, delfinai, liūtai, vilkai, sardinės, antilopės, švilpikai, flamingai ir daug kitų.
Kai kurie gyvi organizmai yra susiję gyvybiškai svarbiais ryšiais, nors priklauso skirtingoms rūšims: pavyzdžiui, žuvis klounas (pažįstamas kaip animacinis herojus žuviukas Nemo) ir jūros anemonos.
Ląstelės biologo Bruce’o H. Liptono nuomone, netgi atskirą organizmą galima laikyti ląstelių kooperavimosi sistema. Paėmę praktiškai bet kurią ekosistemą, rasime tarpusavio bendradarbiavimo pavyzdžių.
Tiems, kurie nenori mąstyti iš esmės, pavyzdžiai padeda suvokti, kad Žemė yra vienas organizmas, kurio dalys – atskiros gyvybės rūšys – gyvena tarpusavyje bendradarbiaudamos. Šiandien bendradarbiavimo teorijos išgyvena renesansą, nes tik sugyvenimo keičiantis „paslaugomis ir prekėmis“ principai leidžia ekosistemoms funkcionuoti. Ir tikras džiunglių įstatymas visai nereiškia – mušk silpnąjį. Beje, Rudyardo Kiplingo „Mauglyje“ tai atspindėta visai korektiškai, tik visiškai nekorektiškai pasitelkiama visuomeniniams reiškiniams iliustruoti.
Žmonių ekonominė veikla yra prekių bei paslaugų gamyba ir mainai. Kapitalizmas kaip ekonominė sistema nuo kitų skiriasi tik tuo, kad nuosavybė yra privati, o mainai – laisvi. Mainai ekonomikoje svarbiausi, nes tik tada verta ką nors gaminti, kai tai galėsi išmainyti (sakome, kad tai turi paklausą). Idant suprastumėme paklausą, turime gilintis į kitų žmonių poreikius, juos išgirsti ir sugalvoti, kaip tuos poreikius patenkinti.
Tai yra, kaip gauti lėšų reikalingam turtui įsigyti, kokius žmones ir už kiek pasamdyti, kaip motyvuoti juos kliento poreikiams tenkinti. Taigi verslas yra kooperavimosi ir bendradarbiavimo santykių stichija.
Tai yra, kaip gauti lėšų reikalingam turtui įsigyti, kokius žmones ir už kiek pasamdyti, kaip motyvuoti juos kliento poreikiams tenkinti. Taigi verslas yra kooperavimosi ir bendradarbiavimo santykių stichija.
Dar pridėkime, kad tai ir pasitikėjimo stichija, nes jokie mainai nevyksta, kai visuomenėje nėra pasitikėjimo. Per karus, krizes ir suirutes ekonomika smunka ne tiek dėl išteklių trūkumo, kiek dėl pašlijusio pasitikėjimo, kas neleidžia išgyventi komunikacinei grandinei tarp vartotojo intereso išsiaiškinimo ir jo realizavimo gamybos ar prekybos procese.
Aš neatsitiktinai pavartojau ekonominį terminą „prekės ir paslaugos“ gamtos veiksmams apibūdinti, nes procesų esmė ta pati. Gamtos pasaulyje tai yra gerokai apibrėžtesni dalykai, nei žmonių visuomenėje. Jei tam tikras dirvožemio grybas yra naudingas tam tikram augalui, jis teikia tam augalui savo gyvybinių medžiagų buvimo paslaugą. Jis negali teikti kitos rūšies grybo paslaugos.
Žmonėms esama daug daugiau galimybių – jie gali vienas kitam teikti kuo įvairiausių paslaugų. Gali pastatyti namą arba laivą to nemokančiam, gali pasiūti marškinius ir išvirti sriubą to daryti nemėgstančiam arba gali paduoti daiktą ir supinti kasas to pasidaryti negalinčiam.
Žmogus gali gyventi ir kaip grybas – augti tiesiog toks, koks yra, prisižiūrėti atidžiai, kad tik kam nors gero nepelnytai nepadarytų, o gali augti ir kaip žmogus, sąmoningai norėdamas kitiems pasitarnauti.
Sakysite, tikrai gerai, kai viskas gerai. Tačiau ką daryti, jei atsiras blogiečių – sukčių, vagių, banditų, išnaudotojų, – kaip tada pasitikėti? Kam tada stengtis bendradarbiauti ir kitam pasitarnauti?
Trumpas atsakymas toks – stengtis verta, nes nuo to, ar žiūrėsi į žmones kaip į sukčius ir banditus, ar kaip į gerus žmones, ir priklauso tavo pasirinktoji gyvenimo pusė.
Trumpas atsakymas toks – stengtis verta, nes nuo to, ar žiūrėsi į žmones kaip į sukčius ir banditus, ar kaip į gerus žmones, ir priklauso tavo pasirinktoji gyvenimo pusė. Optimisto frazė „viskas bus gerai“ į neviltį puolusiam nuskriaustam žmogui vargiai pagelbės. Bet pasakymas, kad ,,viskas yra kaip yra, ir tai yra teisinga“, galėtų padėti jam suprasti to pasirinkimo galią. Juolab kad vagių, sukčių, banditų ir išnaudotojų yra visur.
Dažname turguje, gatvėje, bare, parduotuvėje, darbovietėje, šeimoje, mumyse pačiuose – jie yra ne išimtis, o tikrovės ypatybė. Tad kaip ir neturėtume nustebti su jais susitikę arba neigti tokio susitikimo galimybę. Turėtume tiesiog pasirinkti, ar labiau saugosimės, kad nebūtume išnaudojami ir apgauti, ar labiau bendrausime ir gyvensime, taip pasidarydami blogiečiams nebeįdomūs.
Kai kurie, suvokę blogio pavidalų įvairovę, taip puola rūpintis savo saugumu, kad nebegali normaliai bendrauti. Bijo išeiti į gatvę, nes apvogs, ką nors stambesnio pirkti, nes apgaus, su kuo nors bendradarbiauti, nes pradės išnaudoti. Bijo gyventi šeimoje, nes sutuoktinis išeis pas kitą, o vaikai, nedėkingieji, išsivaikščios savais keliais.
Tokia įvykių eiga logiškai pagrįsta nepriekaištingai, tačiau ji niekur neveda. Nes tokio samprotavimo pabaigoje žmogus lieka su pačiu savimi ir pradeda bijoti savęs paties. O bijoti negerai, jūs kiškiai piškiai (neskaičiusieji Janoscho knygelės apie kiškį drąsuolį būtinai paskaitykite).
Ką daryti, jei neapleidžia jausmas, kad esi visų išnaudojamas ir apgaudinėjimas?
Belieka klausimas – ką daryti, jei neapleidžia jausmas, kad esi visų išnaudojamas ir apgaudinėjimas?
Sakyčiau, kad jei tų „visų“ vos vienas kitas, gal ir protinga būtų su tais žmonėmis pakariauti arba tiesiog neturėti reikalų.
Tačiau jei „visų“ daug ir jų daugėja, tai pats metas būtų susimąstyti apie baltą ir juodą gyvenimo puses, suvokti, kurioje esi ir pasirinkti tą, kurioje būti norėtum. Jei kliūčių nedaug, gali pakeisti ir judėjimo kryptį, o jei daug – belieka pakeisti požiūrį.
Šis tekstas publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 8.
