Visi šie klausimai yra apie tai, kaip mes vertiname kitus žmones, kai jie mums, tiesiogiai arba kaip visuomenės nariai, gali būti pavojingi. Ar mes tikime, kad jie nieko blogo mums nepadarys – pavyzdžiui, neapgaus, neužgaus, nepiktnaudžiaus galimybėmis? Ar manome, kad veikiausiai jie taip darys, todėl imamės saugumo priemonių?
Paprastai sakant, ar išankstinė mūsų nuostata kito žmogaus atžvilgiu yra teigiama, ar neigiama? Kas yra post factum, mums nebeįdomu – jei praėjome pro žmogų gatvėje naktį ir jis mūsų neužkabino, tai kaip ir nieko neatsitiko – mes nepasidomėjom, ar tas žmogus vietinis, ar užsienietis, ar lietuvis, ar rusas, ar krikščionis, ar ateistas, pagaliau ar vyras, ar moteris.
Įstatymai įtvirtina, teisininkai ir politikai skelbia, mokytojai vaikus moko, nevyriausybinės organizacijos propaguoja, kad esame labai tolerantiški: pakantūs ne tokiems kaip mes.
Tačiau jei planuojame turėti reikalų su nepažįstamais žmonėmis nelabai aiškiomis aplinkybėmis, tai būtinai bandysime juos vertinti. Nieko konkrečiai nežinome, vertinsime sociologiškai: pagal lytį, amžių, tautybę, religiją, partiškumą, pažiūras ir pan.
Įdomu, kad viešai deklaruojamas požiūris į kitą žmogų ES šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, yra tolerancija. Įstatymai įtvirtina, teisininkai ir politikai skelbia, mokytojai vaikus moko, nevyriausybinės organizacijos propaguoja, kad esame labai tolerantiški: pakantūs ne tokiems kaip mes.
Gal stipresniems – kaip užsienio kapitalo atžvilgiu, gal silpnesniems – kaip lėtesnių vaikų klasėje atveju, gal bandantiems ribas – kaip jaunimui, gal nedraugaujantiems su technologijomis – kaip senjorai, gal kitaip norintiems rašyti savo pavardes – kaip lenkai.
Nuolat girdime ir neretai esame priversti viešai skelbti, kad išankstinės neigiamos nuostatos niekieno atžvilgiu neturime. O kurie tas nuostatas turi, vadinami paranojikais, fašistais, nacionalistais, seksistais ir pan.
Man ši retorika labiau panaši į užkalbėjimą, ne į tiesos sakymą. Juk jei esame tokie pakantūs kitokiems, kodėl turime tiek draudimų ir reguliavimų savo pačių visuomenėje? Kodėl apskritai reikia reguliuoti raides pavardėse? Kodėl reguliuojamas kiekvienas verslo žingsnis ir sakinys? Kodėl neleidžiama savininkui spręsti, ką savo sklype statyti ir ką nugriauti, kurį karklą nukirsti, o kurį palikti? Kodėl reguliuojamas kiekvienos šeimos pasirinkimas, kaip vaikus mokyti, darželio pasirinkimas – kuo juos maitinti, žmogaus pasirinkimas, ar draustis ligai ir pensijai?
Jei esame tokie pakantūs kitokiems, kodėl turime tiek draudimų ir reguliavimų savo pačių visuomenėje? Kodėl apskritai reikia reguliuoti raides pavardėse? Kodėl reguliuojamas kiekvienas verslo žingsnis ir sakinys? Kodėl neleidžiama savininkui spręsti, ką savo sklype statyti ir ką nugriauti, kurį karklą nukirsti, o kurį palikti?
Reguliuojama, nes totaliai nepasitikima. Manoma, kad žemės savininkai savo sklype tik ir žiūri kaip pakenkti gamtai bei kaimynams (tarsi patys ten negyventų), užsieniečiai savininkai kenkia dar labiau, nes taikosi viską išvežti, tėvai visaip bando primokyti vaikus nederamų dalykų, o darželių vadovai – pavogti vaikų pietus. Verslininkai, nepaisant to, kad juos klientai maitina, be reguliavimų pastaruosius visai nustekentų, o žmonės būtinai išleistų visus pinigus ir susirgę ateitų reikalauti iš valdžios sušelpti. Nes aplinkui vien sukčiai, vagys ir plėšikai. Ar bent jau potencialiai tokie.
Yra toks požiūris ir nesakysi, kad visai neracionalus. Tačiau kur tada prikabinti tą deklaruojamą toleranciją? Nebent prie gegužės pirmosios transparanto. Nes valstybėje egzistuojančiai ideologijai nei tolerancija, nei pakantumas, nei pasitikėjimas – visai ne prie veido.
Maža to, reguliuoti nori visi. Ne tik politikai, kurie investuoja į galimų kenkėjų paiešką ir jų nukenksminimo priemonių kūrimą. Valdininkai veržiasi įgyvendinti politikų sprendimus tikrindami ir bausdami, tarsi pajamos iš baudų tektų jų nuosavam UAB. Tačiau ir piliečiai nori, kad tikrintų ir baustų nusižengiančius „kitokius“: politikus, teisėjus, gydytojus, valdininkus, prekybininkus, policininkus, kaimynus.
Kaip manote, ką apie tai mano daktarai, politikai ir kaimynai? Jie mano tą patį – kad reikia bausti, tik ne juos, o kitus. Tuos, kurie daro kitaip arba tiesiog suklydo. Suklydusiems mūsų visuomenė ypač negailestinga. Ne tik dėl bausmių, baudų ir pasmerkimų, bet ir dėl išvadų, kurios padaromos. Štai atsitinka koks negeras įvykis, antai gimtadienio klube dalyviai apsinuodija tortu. Siekiant kad tai nebepasikartotų, šalies mastu uždraudžiama atsinešti savo tortus. Ar tai reiškia, kad žmonės daugiau tortais neapsinuodys?
Žinoma, kol žmonės ką nors valgo, tol kas nors ir apsinuodys. Tačiau tai įvyks arba ne klube, arba kaltas bus pats klubas, nes tortas buvo jo. Ar nuo to sumažės apsinuodijančių žmonių? Nesumažės. Reguliuotojai sakys, kad sumažės, esą klubas, žinodamas, kad bus atsakingas, atidžiau prižiūrės tortą, kad jis nesugestų, nei šiaip žmonės, kurie nešasi tortą į savo gimtadienį.
Tokia pati logika slypi už visų reguliavimų – tikrai ne mamos ir tėvai, o sveikatos ministras žino geriau, kur gimdyti ir kaip auginti vaikus, mitybos specialistai žino geriau, iš ko pagaminti šiandien pietus už dešimties kilometrų esančiame darželyje, eilinis Seimo bei vyriausybės narys žino, kiek turi būti sumokėta atlyginimo kiekvienam indų plovėjui nuo Rokiškio iki Marijampolės ir kuo turi būti plaunami prekystaliai, idant pakaktų higienos. Jie žino geriau ir yra vedini kuo geriausių tikslų – kaip vienos TV laidos metu gal šešiskart pakartojo sveikatos apsaugos ministras: „Mums gi rūpi vaikučių sveikata“. O mums, žmonėms, tai nerūpi – mes išmanome apie tai daug prasčiau ir tikslai mūsų abejotini...
Ne mamos ir tėvai, o sveikatos ministras žino geriau, kur gimdyti ir kaip auginti vaikus, mitybos specialistai žino geriau, iš ko pagaminti šiandien pietus už dešimties kilometrų esančiame darželyje, eilinis Seimo bei vyriausybės narys žino, kiek turi būti sumokėta atlyginimo kiekvienam indų plovėjui nuo Rokiškio iki Marijampolės.
Štai ir išlenda didžioji tolerancija iš maišo. Jei manoma, kad žmonės tokie kvaili ir neatsakingi, kaip gi galima jais pasitikėti? Lietuvoje labai patogu toleruoti juodaodžius, musulmonus ir transvestitus, kai jų yra tiek mažai. Bet kaip toleruoti savo bendrapiliečius, konkurentus ir kaimynus? Kaip pasitikėti jų geromis intencijomis ir duoti bent kokį kreditą suklysti?
Kodėl visa tai svarbu? Pirmiausia tai mums visiems yra ypač brangu: toks platus ir detalus kontrolės aparatas brangiai kainuoja. Viena, kai kontroliuojama tam tikra veikla (alkoholio, tabako, vaistų) ir visai kas kita, kai totaliai kontroliuojamas visas kiekvieno žmogaus gyvenimas: jo sklypai, namai, tvoros, kompiuteriai, pajamos, kalba, pavardės, tarpusavio santykiai, vaikų auklėjimas, sveikata.
Antra, tai kelia didžiulę įtampą tarp žmonių, verslo įmonių, specialistų, kontrolės institucijų, politikų etc. Įtampoje gyvendami žmonės yra nekantrūs ir neproduktyvūs. Užuot siekę geresnio darbo užmokesčio, rūpinęsi savo darbo našumu, jie renka politikus, kurie dekretu pakelia minimalią algą. Užuot darbais taisę situaciją namie, jie neina į rinkimus, nesteigia verslo, nerūšiuoja šiukšlių arba emigruoja – iš keršto. Užuot rinkęsi privačią gydymo įstaigą, jie moka į kišenę „nemokamose“. Susidūrę su prasta paslauga, užuot kreipęsi į jos tiekėją, jie skundžia kontrolės tarnyboms.
Trečia, taip sukuriama reali socialinė nelygybė ir neteisybė. Kai verslininkas privalo pranešti „Sodrai“ apie darbuotoją, kuris dar pas jį nedirba, o mokesčius slėpusi partija pakeitusi pavadinimą bausmės atsikrato, kartu perimdama buvusios partijos finansavimą iš biudžeto, paprastam žmogui siunčiamas kuo aiškiausias signalas – per smulkiai vagi.
Ketvirta, taip visais nepasitikint išsitrina ribos tarp rimtų pavojų ir menkų neteisybių. Ar labai baisu, jei keičiant litus į eurus kai kurios kainos pakils procentu, ar vis dėlto baisiau, jei žmonės nekurs verslų ir planuos savo gyvenimą iš pašalpų. Ar baisu leisti žmonėms rašyti savo pavardes kaip nori, ar baisiau, kai kita kalba kalbantys piliečiai ima tapatintis su kita valstybe.
Ar labai baisu, jei keičiant litus į eurus kai kurios kainos pakils procentu, ar vis dėlto baisiau, jei žmonės nekurs verslų ir planuos savo gyvenimą iš pašalpų. Ar baisu leisti žmonėms rašyti savo pavardes kaip nori, ar baisiau, kai kita kalba kalbantys piliečiai ima tapatintis su kita valstybe.
Tačiau visoje šioje beviltiškai kvailoje rutinoje ima kartais ir ateina tikrumo akimirka. Ji stebuklinga ne tik tuo, kad leidžia individui išgyventi savo būtį visa pilnatve, bet ir tuo, kad tučtuojau parodo, ko verta buvo tavo išankstinė nuostata kitų žmonių atžvilgiu.
Aš kalbu apie įvykius Ukrainoje. Gyvenome sau panirę į kasdienius nepasitikėjimo kitais detektyvus ir kovą už savo teises laisvai kritikuoti visus, ko tik nesitingi, interneto erdvėje.
Gauti garantuotą darbą, poilsį, teisę viešai reikšti savo nuomonę ir reikštis. Samprotavome apie toleranciją, teises, lygybę, pilietiškumą ir šviesų rytojų, kol vieną dieną teko suprasti, kad tas juodas debesis gali užplaukti ir ant mūsų. Šviesus rytojus pavirto šviesia šiandiena, kurią visai verta apmąstyti iš naujo. Ypač turint omenyje, kad užaugo karta, kuriai Rusijos tankų vaizdai gatvėse neatliepia jokios asmeninės patirties.
Tikrumo akimirka Lietuvos visuomenėje įvyko – tą galėjai jausti pats, kalbėdamas su draugais, stebėdamas pakitusį požiūrį į krašto apsaugą ir ypač į pačių piliečių savigyną. Sakyčiau, patriotizmo sąvokai atsirado
erdvės, kurioje ji galėtų įgyti turinį. Juk iki šiol tai buvo tik simboliai ir deklaracijos, o šiandien visai prasminga savęs klausti, ką tu asmeniškai darytum, jei tokio tipo teroristai imtų veikti tavo mieste. Kaip kad klausėme savęs (ir atsakėme) 1991-ųjų sausį.
Ukrainos įvykiai pasitikėjimo temą paverčia dar kitu kampu. Jei šalies X teritorijos gyventojai išreiškia norą priklausyti kitai valstybei Y, būdami formalistais demokratais, kaip ir turėtume sutikti. Tačiau kai pažiūrime, kaip tie gyventojai atrodo, ką ir kaip jie kalba, staiga pradeda nebeatrodyti, kad tai tiesiog „kita nuomonė“.
Kodėl? Viena vertus, dėl jų pačių agresyvumo, kita vertus, tiesiog nepanašu, kad jie apskritai supranta, ko nori ir kas vyksta. Analogiški kausimai kyla ir Lietuvoje, kai svarstome apie politinį populizmą ir rinkėjų gaudymą valstybei kenksmingais, bet rinkėjui patraukliais pasiūlymais, pavyzdžiui: sumažinsime teisėjų algas, kiekviename mieste pastatysime ligoninę, visų atlyginimus padvigubinsime.
Taip, tai yra tiesioginis kenkimas valstybei – net ne konkuruojančiai partijai, kuriai tektų tokios politikos padarinius srėbti. Tai yra negarbingas naudojimasis žmonių naivumu ir neišmanymu. Tačiau tokia taktika jau kurį laiką Lietuvoje laimi, ir nepanašu, kad liautųsi. Nebent tikrumo akimirka priverstų atsitokėti ir politikus. Kad pamatę Putino demagogijoje pilnai įkūnytą savo požiūrį jie suvoktų, kad tautos norų vykdymo mandatas jų pačių nuo atsakomybės neatleidžia.
