Iki imigrantų iš Azijos ir Afrikos problemos mums – toloka. Toli nuo mūsų šiltosios jūros ir žmonės su tamsesnės spalvos oda: senųjų civilizacijų palikuonys, nepažintų religijų ir kultūrų atstovai.
Informacija apie pabėgėlius gali kelti kuo įvairiausių minčių: apie pasaulio nuopuolį ir dėl to suirusią taiką bei tvarką; apie protu nesuvokiamą agresorių elgesį; apie tų žmonių neviltį ir kančias; apie Europos šalių nusiteikimą ir galimybes tuos žmones priimti; apie jų priėmimo trumpalaikę kainą ir ilgalaikes jų gyvenimo Europoje perspektyvas; apie Lietuvos priklausymą ar nepriklausymą šiam procesui. To paties reiškinio sluoksniai persipynę ir prieštaringi. Pamėginkime juos bent kiek atskirti ir pažiūrėti, ką tai reiškia mums.
Lietuvos visuomenė pasirodė esanti gerokai atviresnė ir linkusi dalintis, nei tam buvo nusiteikusios atsakingos institucijos.
Žmogiškoji pusė abejonių nekelia – žmonės bėga ne laimės ieškoti, bet gelbėja nuo mirties savo šeimas ir save. Atjausti juos būtų kiekvieno žmogaus natūraliausia būsena. Kaip ta atjauta realizuojama – jau priklauso nuo mūsų santykio su šiais žmonėmis. Kol ES neprakalbėta apie „dalijimąsi imigrantų našta“, tol galėjome gana ramiai atjausti tik mintimis. Juolab kad Ukrainos konfliktas vyksta tuo pat metu, mes jame dalyvaujame aktyviai atjausdami ir suprasdami, kad net visos Lietuvos prisidėjimo neužtektų visiems ten nukentėjusiems apgaubti ir sušildyti.
Tačiau ir pietinės ES sienos bei jas kirsti bandantys pabėgėliai prie mūsų priartėjo paaiškėjus, kad Lietuva turės priimti jų dalį. Diskusija dėl tos dalies dydžio jau vyko ir galima pastebėti, kad ji toli gražu nebuvo į vienus vartus. Lietuvos visuomenė pasirodė esanti gerokai atviresnė ir linkusi dalintis, nei tam buvo nusiteikusios atsakingos institucijos.
Dėsninga, kad jaunesnio amžiaus Lietuvos gyventojai save labiau suvokia kaip Europos ir net pasaulio piliečius, nesitapatindami vien su savo šalimi ar jos teritorija. Savo kailiu patirtas globalumas ir realizuota laisvė judėti formuoja platesnį suvokimo lauką, todėl atjausti tampa įmanoma ir tuos, kurie gyvena kitur ir kitaip, su panašiais į kuriuos gal net gyvenime nebuvome susidūrę.
Po diskusijos apie galimų priimti pabėgėlių skaičius sakyčiau, kad Lietuvos visuomenė yra normali europietiška, niekaip ne uždara ir ne provinciali. Kita vertus, nėra ir neįpareigojančiai kosmopolitinė – tai patvirtina nuostabus faktas, kad savanorių atlikti karinę tarnybą Lietuvoje susirinko tiek, jog prievarta šaukiamų gali ir neprireikti.
Visai normalu ir suprantama, kad dalis žmonių ir institucijų pabėgėlių atsiradimą supranta kaip grėsmę esamam išteklių paskirstymui.
Skeptikas gali pasakyti, kad visuomenės nuomonė būtų visai kitokia, jei pabėgėliai plūstų Baltijos bangomis ir mūsų pajūrio gyventojai savo kiemuose po nakties rastų jų palapines. Bet skeptikas taip pasakyti gali bet kuriuo atveju, tam jis ir skeptikas.
Žmogus, kad ir kas jis būtų, visada balansuoja tarp įgimto poreikio saugoti save, koks yra, ir polėkio priimti kitus ir kitką. Tai tiesa netgi finansiniame lygmenyje – bet kuriam ekonominiam vienetui (įskaitant namų ūkį) būdinga nuolat balansuoti tarp lėšų taupymo ir investavimo. Todėl visai normalu ir suprantama, kad dalis žmonių ir institucijų pabėgėlių atsiradimą supranta kaip grėsmę esamam išteklių paskirstymui, tad bando tuos procesus stabdyti, sakydami, kad jie sukurs begalę problemų ateityje. Kad problemų jie sukurs – neabejotina.
Tačiau jei tokie pabėgėlių srautai plūsta, tai problemos jau yra, procesas vyksta ir mes nuo jo izoliuotis neturim jokių galimybių, net jei kažkodėl manytume, kad taip turime elgtis. Žvelgiant į procesą paviršutiniškai arba tik iš savo varpinės, gali susidaryti iliuzija, kad įmanoma atsitverti. Tačiau barjerų tvarumas – tik laiko klausimas. Laimei, kaip sprendimų įmonėje dėl investicijų nedaro apskaitininkas ir buhalteris, taip ir valstybėje nedaro (ar demokratijoje bent neturėtų daryti) atskiros šakinės institucijos ar piliečių grupės. Tokius sprendimus priima politikai, o jų nuomonę suformuoja visuomenė.
Lietuvos visuomenė paaukojo nemažą dalį savo ekonominio, kai kuriais vertinimais – ir trumpalaikio saugumo intereso, idant išreikštų savo vertybinę ir ilgalaikę saugumo nuostatą Rusijos atžvilgiu.
Paprastai visuomenėje taip pat esama prieštaringų nuomonių. Tai labai gerai buvo matyti Rusijos embargo pradžioje. Nepaisant to, kad Lietuvos žmonės aktyviai ir plačiai palaikė Ukrainą, vis dėlto dalis suinteresuotųjų viešai kvietė Lietuvą aktyviai savo pozicijos nedemonstruoti ir Rusijos „neerzinti“. Nuo Lietuvos eksporto apribojimų į Rusiją nukentėjo daug verslų, tačiau daugumos jų vadovai susibalansavo savo žmogišką poziciją ir verslo interesus savarankiškai. Juk versle tai nėra tokia jau išskirtinė situacija – čia nukenčiama ir žlungama nuo pačių įvairiausių veiksnių, dalies kurių apskritai neįmanoma paveikti. Taigi Lietuvos visuomenė paaukojo nemažą dalį savo ekonominio, kai kuriais vertinimais – ir trumpalaikio saugumo intereso, idant išreikštų savo vertybinę ir ilgalaikę saugumo nuostatą Rusijos atžvilgiu.
Mano galva, situacija su imigrantais iš Pietų yra analogiška. Tik aplinkybės mums yra palankesnės. Visų pirma, dėl to, kad pats konfliktas rutuliojasi santykinai toli nuo mūsų ir migrantų pirminiai srautai mūsų nepaliečia. Mes galime planingai priimti žmones, o ne susidurti su stichišku jų atsiradimu prie mūsų sienų. Antra, ir svarbiausia, imigrantai šaliai yra kaip įmonei investicija – jie gali atnešti didžiulę naudą ateityje.
Lietuva jau šiandien ekonomiškai yra nevisavertė būtent dėl darbo jėgos trūkumo.
Nagrinėjant grynai Lietuvos ekonominę padėtį, pasakyti tektų dar griežčiau – Lietuva jau šiandien ekonomiškai yra nevisavertė būtent dėl darbo jėgos trūkumo. Net jei stebuklingu būdu pakistų mūsų natūralios demografijos tendencijos ar dėl fantastinių priežasčių grįžtų namo visi savi migrantai bei neįsivaizduojamai veiksmingomis priemonėmis (kurių niekas Europoje dar nesugebėjo įgyvendinti) į darbą išeitų visi darbingi pašalpų gavėjai, darbo rankų neužtektų vis vien. Bent jau artimiausius dešimt metų.
