Tam tikrus žmones mes laikome savo autoritetais: sektinais, cituotinais, skaitytinais po keletą kartų, idant patys paprotingėtume arba tiesiog dėl to, kad patinka. Mums svarbu, ką jie pasakytų vienu ar kitu aktualiu klausimu, nors ne tos srities darbai juos autoritetais padarė. Atskirai įdomu, kaip autoritetai išgyvena visuomenėje. Juk skirtingiems žmonėms skirtingi dalykai patinka ir nepatinka. Netgi moralinis vertinimas gali skirtis. O jei žmogus gyvas ir šiuo metu veikiantis, jo autoritetas yra testuojamas nuolat ir gali palūžti netgi lygioje vietoje. Kaip žinome, taip dažniausiai ir atsitinka su daug (rinkėjams) žadančiais politikais. Kodėl taip atsitinka politikams, gana aišku, bet juk ne tik politikai yra autoritetai. Autoritetų tema vėl kitokia, kai nagrinėjame juos ne viešus, o asmeninius.
Tarkime, norime svariai paremti savo nuomonę ir cituojame autorių: filosofą, poetą, visuomenės veikėją. Mintis ir citata kuo puikiausios, bet giliau pasidomėjus paaiškėja, kad autoriaus požiūris kitose srityse mums visiškai neatrodo priimtinas. Gal jis rasistas, gal antisemitas, gal komunistas ar šiaip rimtai nusišnekantis (mūsų vertinimu). Ar toje, jo išmanomoje srityje jo autoritetu naudosimės? Sau asmeniškai ir viešai. Turiu omenyje ne politinį korektiškumą, – kad necituosime, bijodami papulti korektiškųjų nemalonėn ar turėti institucinių nemalonumų akademiniuose rašiniuose. Kada tas žmogus liks mums autoritetu toje mums tinkančioje srityje, o kada visas jo autoritetas bus sukompromituotas?
Idant būtų aiškiau, apie ką kalbu, pateiksiu keletą konkrečių pavyzdžių, su kuriais pati susidūriau. Visai neseniai socialiniuose tinkluose buvo aptartas Jurgis Kairys, kuris, būdamas daugelio mylimas ir gerbiamas kaip lakūnas (lakūnus šiaip Lietuvoje myli ir garbina. Gal ir kitur – juk dangaus užkariautojai), viešai demonstravo nostalgiją sovietinei santvarkai. Nežinau, kaip dėl pagarbos, bet didelį gabalą meilės sau jis tikrai prarado. Tokio pasisakymo rezultatas buvo visiškai prognozuojamas ir neišvengiamas, tad įdomus Kairio motyvas. Ar jam tiesiog smagu visus erzinti (žmogus amžiuje jau, daug pasiekęs, nebėra kaip linksmintis), ar vis dėlto tikisi savo autoritetu pritraukti daugiau sovietmečio simpatikų?
Man pačiai įdomiausi autoritetų išbandymo pavyzdžiai buvo du. Vienas prieš kokius 15–20 metų, kai pirmą kartą buvo imtasi privileginių pensijų peržiūros. Daugelis nežino, bet Lietuvoje yra mokamos privileginės pensijos žymiems kultūros ir meno veikėjams. Tokia schema nėra niekaip pagrindžiama socialiniais argumentais (kaip matuoti žymumą ir kodėl tokių pensijų neskirti žymiems mokytojams ar svarbių objektų statytojams – už būsimą stadioną ar naują Vilniaus oro uostą; juk daugelis pritartų) ir žemų senatvės pensijų kontekste atrodo labai negražiai. Beveik kiekviena nauja valdžia, pamačiusi tai, ant popieriaus imasi naikinti. Bet, susidūrusi su realiais žymiais veidais, atsitraukia. Vieno tokio eilinio privilegijų naikinimo atveju tas veidas buvo Regimanto Adomaičio. Nebuvau aš didelė jo gerbėja, tad asmeninių traumų nesukėlė, bet pirmą kartą taip aiškiai ir apčiuopiamai pamačiau, kaip atrodo lobizmas vulgariuoju pavidalu. Sakyčiau, mokėti pinigus už palankius sprendimus mažiau vulgaru, nei spausti savu autoritetu. Beje, apie aktorius. Kažkuriame savo interviu žavingoji Nijolė Oželytė viena fraze sugriovė kito to meto žymaus autoriaus Olego Jankovskio autoritetą: jam smirdi iš burnos, – ji pasakė. Ką tai turi bendra su aktoryste? Nieko. Bet autoritetas praranda dalį savo švytėjimo.
Atskiro dėmesio verti visuomenės autoritetai yra daktarai (medicinos, turiu omenyje). Jie yra autoritetai jau pagal profesiją, nes žino apie mums svarbiausius klausimus daugiau nei mes patys. Į politiką ir viešąjį gyvenimą mažai jų veliasi, mat turi pakankamai veiklos savo srityje ir aplink ją. Puiku, kai nesivelia, nes gydytojų autoritetą žmonėms labai sunku atmesti. Tai yra viena priežasčių, kodėl nevyksta jokia esminė sveikatos priežiūros reforma ir nevyko iki šiol. Pakakdavo svarbios ligoninės vyr. gydytojui pakalbėti su reformos darytoju apie jo arba artimųjų greitas perspektyvas. Privileginės menininkų pensijos tik smulkmena šiame fone (tegul ir meniška). Bet man įdomesnis daktaro kaip asmens autoritetas ne tada, kai jis dalyvauja valdant institucinius svertus. Sutikime, įdomu, ką gydytojai galvoja apie daugelį gyvenimo klausimų, ypač apie patį gimimą ir mirtį. Skausmą, susitaikymą, viltį pasveikti. Juk tik jie ir dvasininkai su tuo susiduria savo kasdieniame darbe. Turi daugybę medžiagos empiriniams gyvenimo bei mirties tyrimams ir progų apie tai susimąstyti. Bet skirtingai nuo dvasininkų, medikai tokias knygas rašo retai. Kažin ar dėl trikdančios temos, ar dėl to, kad yra praktikai ir visą laiką tam atiduoda. Todėl išgirdusi, kad prof. Jurgis Brėdikis parašė knygą, specialiai jos ieškojau. Perskaičiau didžiąją dalį su didžiuliu malonumu ir ramiu protu. Apie žmogų, sveikatą, santykius, gydymą ir t. t. Bet kai prasidėjo apie politinę bei ekonominę tvarką, teko užversti. Visuotinio sąmokslo teorija man niekaip nepraeina. Nieko tokio, ne pirmas kartas, kada knygos nebaigi skaityti. Bet ką daryti su gerąja jos dalimi?
Teoriškai svarstant, autoritetas turėtų išlikti nepriklausomai nuo to paties asmens neautoritetingumo kitose srityse. Nes autoritetas visada yra dalinis, nebent išskyrus mamą mažam vaikui. Žmogus juk ne dievas ir net ne šventasis. Jis ribotas, neišvengiamai nuodėmingas ir jo nuostatos bei veiksmai niekaip negalėtų visais atvejais sutapti su mūsų asmeniniais. Ir būtų tiesiog keista, jei jie sutaptų dažnai. Tačiau juk kaip nusiviliame, kai tai atsitinka: „Kaip jis galėjo?“, „Na, jau to tai negalėčiau priimti“. „Tuo“ gali būti išsakytas požiūris į bet ką – Žaliojo tilto skulptūras, surūdijusią „Krantinės arką“ (žinomą kaip Vamzdį), Salomėjos Nėries asmenybę, visuotinį sąmokslą, privalomus skiepus, gyvenimo lengvumą ar sunkumą sovietmečiu ir t. t. Priešinga autoriteto nuomonė mus tarsi asmeniškai išduoda: turėjome draugą ir bendramintį sau svarbiu klausimu, ir nebeturim. Ir darosi taip vieniša šiame pasaulyje... O tai dar tik pusė bėdos. Praradęs visus autoritetus ir bendraminčius, labai lengvai gali pasidaryti sau toks protingas ir doras, kad nebeturėsi lygių net mintyse. Kai kurie žinomi Lietuvos intelektualai net viešai pareiškia, kad nemato su kuo galėtų savo lygiu protingai bendrauti, nes kiti nemąsto taip, kaip jie. Šiame kraštiniame taške situacija atrodo gana komiška, todėl retai tikėtina, bet visuose tarpiniuose taškuose atsiduriame juk gana dažnai su savo mylimais „mulkiais“ – artimais ir tolimais autoritetais, kurie vieną dieną ima ir praranda savo statusą mums patyrus apie jų pažiūras kitose srityse.
Bet juk tai mūsų autoritetai, mūsų reikalas. Norim ir atmetam juos pagal asmeniškai svarbius kriterijus. Na ir kas, kad po to pasijuntame vieniši arba patys sau protingiausi (galimas ir pačių sau kvailiausių variantas, kai galvoji, kad tu vargšas, nes niekas tavęs nesupranta). Paprastai taip ir darome. Tik kadangi kiekvienam mūsų skirtingi kriterijai yra svarbūs, tai ir argumentacija nelabai nuosekli ir prasminga išeina. Dėl to, manau, tiek daug nesutarimų ir priešiškumo jaučiama viešojoje erdvėje. Antai neseniai skaičiau socialiniuose tinkluose komentarus apie Vilniaus mero nuveiktų darbų vertinimą. Viena ponia apgailestauja, kaip meras nieko nedaro ir nepadaro („vėl ne tą išsirinkom“), nes nenuima „to baisaus vamzdžio“ nuo Neries pakrantės. Vos susilaikiau neparašiusi, kad tokio kvailo argumento mero veiklos vertinimui dar neteko matyti. Bet pagalvojau, kad tikrai yra kvailesnių, nors aš jų ir nesu mačiusi. Juk žmonės taip ir vertina bei vertino visais laikais: ta, matyt, pasileidėlė, nes viršutinę sagą atsisagsčiusi, o anas, aiškiai, girtuoklis, nes veidas raudonas. Autoritetus nuo jų sukompromitavimo saugojo jų asmens neviešumas. „Savam krašte pranašu nebūsi“, – ar tik ne dėl to informacinio atstumo, kuris būtinas autoritetui išlaikyti?
Šiandien jokio atstumo ir privatumo nėra. Ne tik viešumas, skaidrumas ir permatomumas aplink, ne tik pasaulis – vienas didelis kaimas, kurį apvažiuoti gali kiekvienas. Visuose pasaulio kampeliuose pilna žmonių, kurie gali paviešinti, ką kur veikei ar pasakei tą pačią dieną, net su video liudijimais. Ir dauguma juk savo noru tampa viešais: komentuoja pačius įvairiausius klausimus žiniasklaidoje, knygose bei socialiniuose tinkluose, kas, visai tikėtina, griauna jų autoritetą, nes dalis skaitytojų galvoja kitaip. Kodėl taip daro? Nes be viešumo tavęs apskritai nėra, kaip ir jokio autoriteto.
Manau, kad ta situacija, nors jau senokai joje gyvename, mūsų visų protui vis dar yra gana nauja. Nemokame nei adekvačiai vertinti, nei tų vertinimų priimti. Iš to kyla tiek dramų, vadinamųjų patyčių, taip pat ir jausmas, kad esama baisaus žmonių susipriešinimo, mus gaubiančio pykčio ir įtampų. Manau, kad tie požiūriai visada skyrėsi, tiesiog nebuvo techninių sąlygų juos kiekvienam ir apie viską išreikšti.
Šiame kontekste prasmingi galėtų būti du požiūriai: vienas siūlomas dvasininkų, kitas – mokslininkų. Pirmasis sako, kad mums nereikėtų labai įsijausti į teisėjo vaidmenį, nes nė vienas nesam tam paskirtas. Antrasis sako, kad vertinant viešuosius reiškinius, derėtų nepainioti asmeninių mėgimų bei nemėgimų, noro visiems arba kam nors svarbiam įtikti, ir vertinti kiek galima nešališkiau. Lengva pasakyti, nelengva padaryti. Va aš pati galvoju: man su daktarais ir poetais ne problema: už kiekvieno jų – savas atskiras pasaulis, kuriame jis gali būti karalius, o šio pasaulio niekingos kasdienybės gali ir nesuprasti. Bet su komunistais sudėtinga. Labai jau norisi juos iš visų autoritetų išbraukti.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, nr.6
