Šį kartą neteko galvoti dėl temos „Nustebimams“. Nes nustebino stipriai – premjeras savo pareiškimu dėl neišvengiamo visuotinio nekilnojamojo turto (NT) mokesčio įvedimo. Politologai svarsto, kam jam reikėjo kalbėti apie tai prieš pat rinkimus, ir dar tokia veido išraiška, tarsi tai būtų savaime aišku. Tarsi nebūtų ankstesnių jo pareiškimų, kad mokesčiai daugiau keliami nebus. Tarsi nebūtų prikelta iki soties, kas dešiniosios pakraipos Vyriausybei neturėtų būti būdinga. Tačiau politinius sprendimus palikime politologams. Pakalbėkime apie patį NT mokestį.
Visi mokesčiai kenkia ekonomikai, ir visus juos sumoka galutinis vartotojas. Tačiau kiekvienas mokestis skirtingai veikia paskiras žmonių grupes, verslus, visuomenės nuostatas, kultūrą. Skiriasi proporcijos, laikas ir būdas, kaip patuštinama konkretaus žmogaus kišenė.
Mokesčiai kenkia ekonomikai iš esmės todėl, kad mažina motyvaciją kurti. Tada mažėja kuriančiųjų ir daugėja vartojančiųjų. Pastarieji suvokia mokesčius kaip gėrį, nes iš jų gauna pajamas. Tačiau realistiškai žvelgiant šiuolaikinė visuomenė turi mokesčius priimti kaip neišvengiamą blogį.
Mokesčių politikos architektai visa tai žino ir siekia maksimizuoti biudžetą (idant galėtų vykdyti savo pažadus rinkėjams arba įgyvendinti jiems patiems svarbius projektus) ir atsižvelgti į konkretaus mokesčio įvedimo ar jo tarifo keitimo pasekmes. Ar jos nebus žalingesnės nei generuotos pajamos?
Mokesčiai kenkia ekonomikai iš esmės todėl, kad mažina motyvaciją kurti. Tada mažėja kuriančiųjų ir daugėja vartojančiųjų.
Išmintinga mokesčių politika turi atsižvelgti į įvairią galimą žalą visuomenei, ne tik į tiesioginį poveikį biudžetui. Kita vertus, reali politika net ir įtaką biudžetui ne visada įvertina. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau kurį laiką padidinti kuro akcizai smukdo visą ekonomiką ir dosniai maitina šešėlį. Tačiau mažinti tarifo nesiruošiama – juk toks patrauklus biudžeto papildymo būdas.
Patogu, kai tarp mokėtojų yra stambūs ūkio subjektai („Mažeikių nafta“, degalinės, alkoholio gamintojai), suregistruoti ir gerai prižiūrimi. Jeigu ką, galima konkurencijos politikos priemonėmis paspausti, įtarti kokį kartelį ar pan. Sumos didelės, mokestis mokamas avansu... fantastika.
Tiesa, egzistuoja ir moralinis pasiteisinimas – mes papildomai apmokestinam kurą, kad jūs gamtos neterštumėt, kad savo sveikatos negadintumėt...
NT mokestis nėra toks patrauklus biudžeto surinkimo prasme. Visų pirma, reikia turėti reikalų su fiziniais asmenimis, būstų savininkais. Jų būna daug ir jų turtas labai įvairus. Skiriasi jo naudojimo paskirtis – vieniems tai vieninteliai gyvenamieji namai, kitiems pajamų gavimo būdas (iš nuomos), tretiems – investicija (nes šiuolaikiniai pinigai nuvertėja visada, o būstas ne visada). NT vertė taip pat labai skiriasi ir nuolat kinta. O įdomiausia, kad ekonomine prasme jos niekaip negalima išmatuoti, kol tas turtas neparduodamas. Mat tik pirkėjo sumokėta suma rodo tikrą turto vertę.
Tačiau politikoje nesismulkinama ir ekonominės vertės neieškoma. Taikomas tas pats būdas kaip ir statistikoje – skaičiuojamos kokios nors kitos kainos: vidutinės, bazinės, sutartinės ar pan. Jos gali visiškai prasilenkti su rinkos kaina, bet jų visiškai pakanka apmokestinti.
Taigi vienas formalus kliuvinys apeitas – vertės turtui tiesiog priskiriamos pagal formalius kriterijus: plotą, amžių, buvimo vietą. Akivaizdu, kad net viename kvartale vienais metais pastatyti vienodos kvadratūros namai gali skirtis savo kaina rinkoje, net dvigubai. Nes vieni gražūs, kiti ne, vieni patogūs, kiti ne, vieni su sodu, kiti su betonu, vieni su vaizdu į miškelį, kiti – į transformatorinę ir pan. Akivaizdi neteisybė, bet man čia rūpi netgi ne ji, o NT mokestį turėsiančio mokėti konkretaus žmogaus situacija.
Žmogui būdinga mokesčių vengti, kai jie viršija sumą, kuri jam atrodo adekvati.
Žmogui būdinga mokesčių vengti, kai jie viršija sumą, kuri jam atrodo adekvati. Net didelio biudžeto ir perskirstymo mylėtojas jam privalomų mokesčių paprastai nepermoka. Šiame kontekste tenka konstatuoti, kad žmogus vis dėlto yra racionali būtybė. Racionaliai būtybei būdinga norėti rinktis. Tai reiškia, kad žmogus turėtų galėti pakeisti savo gyvenimą taip, jog mokesčio – jei šis jam per skausmingas – galėtų išvengti. Jei tokios galimybės nėra, žmogus patiria didelį stresą, kuris neišvengiamai turi įtakos jo gerovei ir sveikatai, pažiūroms ir elgesiui.
Mokėti mokesčius galima vengti teisėtai ir ne. Teisėti būdai: nepirkti akcizais apmokestintų prekių (kuro, cigarečių, alkoholio), apskritai pirkti mažiau, auginti ir gaminti savo (kuo mažiau perki, tuo mažiau sumoki PVM), mažiau dirbti pagal deklaruotus santykius arba prastesnį darbą (mažesni GPM ir PSD), nekuriant savo verslo ir pan. Norint legaliai išvengti arba sumažinti savojo NT mokestį, reikia neturėti turto arba turėti labai pigų.
Tačiau jei nori kur nors gyventi, o turto neturi, tai turi jį nuomoti. Nuomos kainos, nors nebūtinai iš karto, reaguos į NT mokestį. Taigi bet koks ne benamis turi mokėti NT mokestį – tiesiogiai arba per nuomą. Legaliai šio mokesčio išvengti negalima.
Belieka klausimas, kaip sumažinti jo vertę. Galbūt parduoti butą prestižiniame rajone ir nusipirkti užkampyje? Galbūt parduoti didesnį butą neprestižiniame rajone ir nusipirkti ten pat mažesnį? Gal būt nusipirkti senesnį? Gal bandyti ieškoti būdų „susimažinti“ esamą turto vertę?
Tačiau NT pardavimas tikrai nėra paprasta operacija. Mažiau ekonomiškai aktyviam arba vyresniam žmogui ir įmokas už komunalines paslaugas sumokėti yra sudėtinga. O būsto keitimas, jei nesi profesionalas, apskritai yra gyvenimo sandoris.
Visų pirma, nelengva rasti pirkėją bet kokiam brangesniam turtui, o juo labiau mažoje Lietuvos rinkoje. Antra, kainos, kurią registrų centras nurodys kaip būsto vertę (nuo kurios mokamas mokestis), gali niekas ir nemokėti. O žmogus manys, kad turtas buvo to vertas, ir pasijaus apgautas. Trečia, atsiradus visuotinam mokesčiui, mažų ir pigių būstų paklausa dar išaugs.
Taigi didesnius brangesnius butus parduoti taps dar sunkiau. O turtingų žmonių Lietuvoje greitai tikrai nepadaugės. Ketvirta, pats pirkimo-pardavimo sandoris yra sudėtingas, notaro ir hipotekos mokesčiai dideli, ir retas žmogus tam ryšis be profesionalo pagalbos, kuri irgi kainuoja.
Taigi turtingesnio būsto savininkai liks įstrigę su savo brangiu turtu ir privalės už jį mokėti didelius mokesčius. Sakysite, taip jiems ir reikia, nereikėjo tokio brangaus pirkti. Tačiau dažniausiai brangaus jie ir nepirko. Jei tai buvo šeima su dviem vaikais ir vaikai užaugo, o liko jų pagyvenę tėvai? Jei gyveno bobutė medinėje trobelėje apgriuvusiose Šnipiškėse, o jos per kelis metus pavirto prestižiniu rajonu? Ar tokius pokyčius privalu numatyti?
Nebūtina apsiriboti brangaus būsto pavyzdžiu. Iš ko sumokėti naują mokestį kitai bobutei, kuri gyvena trobelėje be patogumų nelabai prestižiniame rajone? Iš ko jį sumokėti gyvenantiems standartiniuose daugiabučiuose, kiekvieną šildymo sezoną su siaubu skaičiuojantiems augančias kainas už vandenį, elektrą ir šildymą? Juk būstas pats pajamų negeneruoja. Priešingai – jis jas naudoja.
Nemanau, kad privatizacija buvo klaida – žmonės norėjo galų gale turėti ką nors savo.
Šį faktą pas mus linkstama prisiminti retai. Kodėl nevyksta būsto renovacijos tokiu mastu, kokio galima tikėtis žinant praradimus, sukeliamus neefektyvaus šildymo? Visų pirma, Lietuvoje būstų savininkų yra labai daug. Vyko masinė būstų privatizacija ir taip atsirado daug savininkų, kurie nesupranta ką tai reiškia. O būti savininku, reiškia rūpintis būstu, jo būkle, nuolat investuoti.
Nemanau, kad privatizacija buvo klaida – žmonės norėjo galų gale turėti ką nors savo. Sovietinis mentalitetas, kad už viską – vamzdžius, stogą – atsako koks nors valdininkas, po truputį nyksta, tačiau šis procesas ilgas. Žmonės dar nesijaučia tikrais savininkais, o smarkiai kylant būsto išlaikymo kainoms daugeliui gali paaiškėti, kad jie išlaikyti jo tiesiog nepajėgia. Jei šis suvokimas taps masinis, būsto kainos kris ir žmonės praras labai daug pinigų, stengdamiesi pasikeisti būstą į mažesnį. Šiam procesui paspartinti tik ir trūksta NT mokesčio...
Būstas žmogui yra labai svarbus. Net ir kuklus ar net nepakankamas, jis teikia saugumo jausmą, kuris žmogui būtinas. Ne vienas žino istorijų, kai iš savo senų ir nepatogių namų kitur gyventi persikėlę pagyvenę žmonės suserga ir greitai numiršta. Būsto pakeitimas yra didžiulis stresas ir jaunesniems žmonėms, ypač turintiems vaikų. Žmonių psichinės sveikatos būklė Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, yra prasta ir nuolat prastėjanti. Tai ne ką mažesnė epidemija nei širdies ligos, diabetas ar alergijos.
Dėl neprotingo alkoholio ir cigarečių akcizo didinimo mūsų sveikatos politikai mokestininkams patarti gudrūs, galėtų patarti ir dėl NT mokesčio socialinių pasekmių. Juoba kad tas mokestis būtų nustatytas pagal nuo žmogaus nepriklausančius kriterijus, neatsižvelgiant į tai, kad jis visus įmanomus mokesčius jau sumokėjo, įsigydamas būstą.
Tai gal apmokestinkime tik tam tikrą turtą? Antrą, ypač brangų? Taip, toks variantas atrodo visuomenei priimtinas, tas pernai ir buvo padaryta. Buvo įvestas NT mokestis brangiam turtui. Tačiau nors specialistai įspėjo, kad tai tik pirmas žingsnis, žmonės nepatikėjo. Juk jau tada buvo aišku, kad iš tokio turto apmokestinimo gautos pajamos menkai papildys biudžetą, ypač kai patį mokestį administruoti brangu.
Todėl bus ir antras žingsnis – mokestinę bazę išplėsti ir apmokestinti daugiau – „vidutiniško“ turto turėtojus arba visus. Mokestine prasme visus apmokestinti geriausia, nes kainuoja pigiausiai ir generuoja daugiausiai pajamų. Ekonomine ir ypač socialine prasme – tai visokeriopai žalingas ir neprotingas žingsnis. Tačiau svarbiausia, ir kas jau matyti iš pradžioje paminėto žingsnio – jokio tarpinio varianto čia nėra. Jei mokestis paliečia daug žmonių – padaroma didelė socialinė žala, jei mažai žmonių – nepakankamai papildomas biudžetas.
Tačiau juk nėra to blogo, kad neišeitų į gera. Gal žmonės pagaliau supras, kad reikalaudami apmokestinti kitus, jie patys kasa sau duobę? Nes biudžetas visada skylėtas, o politikų užmojai auga. Taigi jei šiemet tu likai už naujo mokesčio ribos, kitais metais mokestis bus pritaikytas ir tau.
Šią taisyklę pravartu prisiminti kalbant apie bet kokius skirstymus ir išimtis mokesčių politikoje: darbo mokesčiai versus kapitalo, progresiniai, NT mokesčiai, PVM lengvatos ir pan. Nes jei ką nors kursime, tai tikrai patys tarp tų daugiau mokesčius mokančių papulsime. Nebent planuotume nekurti?..
