Todėl lapkričio 9 d. mes, vokiečiai, švenčiame ne tik Berlyno sienos griūtį. Mes iškilmingai paminime drąsą, su kuria žmonės visoje Vidurio ir Rytų Europoje iškovojo laisvę ir demokratiją. Minime Europą, kuri šiandien – išskyrus keletą išimčių – savo laimei, yra suvienyta.
Mes, vokiečiai, žinome, kam už šią laimę turime būti dėkingi: šimtams tūkstančių VDR vokiečių, laisvės vardan išėjusių į gatves. Taip pat ir Gdansko laivų statyklos darbininkams, dainuojančios revoliucijos dalyviams Baltijos šalyse, vengrams, pirmiesiems atvėrusiems geležinę uždangą, „Chartijos 77“ Prahoje pradininkams, Žvakių demonstracijų Bratislavoje dalyviams, Timišoaros sukilėliams – visoms moterims ir visiems vyrams, kurių noras gyventi laisvėje nušlavė sienas ir spygliuotą vielą. Dėkojame ir mūsų draugams ir sąjungininkams Vakaruose, taip pat ir Gorbačiovo „glasnost“ ir „perestrojkos“ politikai, kuri nutiesė kelią susivienijimui.
Vokietijos vienybė buvo ir Europos dovana Vokietijai – ir tai įvyko pabaigoje šimtmečio, kurio metu šiame žemyne vokiečiai atnešė neįsivaizduojamas kančias.
Šiam pasauliui reikia drąsos siekti laisvės, 1989-ųjų drąsos.
Mums tai reiškia įsipareigojimą – užbaigti Europos susivienijimą. Sukurti Europą, kuri atitiks vertybes ir svajones tų, kurie 1989 metais išėjo į gatves už laisvę ir demokratiją. Mes to sieksime, taip pat ir kitais metais, praėjus 30 metų po susivienijimo, perėmę pirmininkavimą ES Tarybai.
Euro gelbėjimas, nesibaigiantis ginčas dėl pabėgėlių priėmimo ir paskirstymo – visa tai atvėrė naujas takoskyras Europoje. Per „Brexitą“ patiriame, kaip šalis pirmą kartą palieka ES. Daugelyje Europos šalių vis daugėja norinčių mus įtikinti, kad mažiau Europos mums geriau.
Akivaizdu, kad šiame pasaulyje išgyvensime tik tada, jeigu mes, europiečiai, būsime vieningi. Nes didžiųjų pasaulio iššūkių – globalizacijos, klimato kaitos, skaitmeninimo ir migracijos – nė vienas iš mūsų neišspręs pats vienas. Kreipimaisi iš atskirų Europos sostinių lieka neišgirsti Maskvoje, Pekine ir, deja, vis dažniau taip pat ir Vašingtone. Tik Europos balsas turi lemiamą reikšmę. Todėl pavienės nacionalinės iniciatyvos Europoje pagaliau turėtų būti tabu.
-
Europos politiką tokių šalių, kaip Rusija ir Kinija, atžvilgiu turime formuoti ir įgyvendinti kartu. Tam reikia veiksmingesnės Europos diplomatijos, bet visų pirma – didesnio visų mūsų lankstumo. Su 27 nacionalinėmis iniciatyvomis patirsime nesėkmę.
-
Kartu turime padaryti daugiau, kad išspręstume konfliktus mūsų kaimynystėje – Donbase, Sirijoje ir Libijoje. Tam turime sustiprinti Europos taikaus konfliktų sprendimo priemones. Mums reikia tikros Europos gynybos sąjungos, papildančios NATO, bet kuri prireikus galėtų veikti ir savarankiškai.
-
Kartu turime kovoti už tarptautinės tvarkos išsaugojimą ir tapti „Daugiašališkumo aljanso“ širdimi. Nes nuo šios tvarkos išsaugojimo priklauso ir mūsų taika Europoje.
„Scanpix“ nuotr./Berlyno sienos griovimas 1989 m. -
Kartu turime imtis vadovaujamo vaidmens saugant klimatą. Prireiks drąsių politinių sprendimų ir tikrų visuomenės pastangų, kad mūsų žemynas iki šimtmečio vidurio klimato atžvilgiu taptų neutraliu. Jeigu mums nepavyks to padaryti, prarasime savo vaikų ateitį.
-
Kartu turime stiprinti Europos ekonomiką, kad nebūtume sutraiškyti Kinijos ir JAV prekybos ginče ir technologijų konkurencijos kovoje. Todėl kitas ES biudžetas turi tapti ateities biudžetu, pagal kurį būtų tikslingai investuojama į mokslinius tyrimus, aukštąsias technologijas ir skaitmeninimą. Tik taip užtikrinsime Europos gerovę.
-
Kartu privalome užtikrinti, kad mūsų sąjunga ir viduje būtų tvari. Europa yra stipri, jeigu ji savo pilietėms ir piliečiams užtikrina socialinę apsaugą, jeigu kartu auga ne tik ekonominiai, bet ir mūsų socialiniai standartai. Europa taip pat stipri, jeigu gerbiame ir giname tokias vertybes kaip teisinė valstybė.
1989 metų ruduo parodė, ką mes, europietės ir europiečiai, esame pajėgūs nuveikti, kai mąstome ir veikiame peržengdami nacionalines valstybių sienas; kokia jėga glūdi mumyse, kai giname laisvę ir demokratiją, teisę ir teisingumą: jėga, galinti įveikti užtvaras ir sienas. Jėga, ginanti mūsų vertybes ir interesus vis labiau autoritariniu tampančiame pasaulyje.
Šiam pasauliui reikia drąsos siekti laisvės, 1989-ųjų drąsos. Išdrįskime pagaliau būti europiečiais, veikti europietiškai – be jokių išlygų!
Heiko Maasas yra Vokietijos užsienio reikalų ministras.
