 |
Elektros rinka
Europos Sąjungos bendroji elektros rinka buvo įsteigta 1996-taisiais. Iš pradžių prekyba rinkoje buvo vangi, vyko daugiausiai uždarose nacionalinėse rinkose, tik su nedideliais elektros kiekiais perkamais ir parduodamais tarp šalių, kaip ir buvo įprasta iki rinkos sukūrimo.
Tačiau nuo 2003-iųjų įvyko esminių pokyčių, kai ES lygiu buvo priimti atitinkami teisės aktai, skatinantys elektros prekybą tarp šalių. Taip pat buvo sustiprintos esamos ir nutiestos naujos elektros perdavimo linijos. Visa tai atvėrė kelią pigiai elektros energijai laisvai cirkuliuoti iš vienos šalies į kitą.
Elektros jungtys tarp šalių sumažina galios rezervo poreikį šalies viduje, padidina tiekimo patikimumą ir sudaro sąlygas vartotojams pirkti elektros energiją iš ten, kur ji pigiausia. Paprastai kalbant, Europos Sąjungoje, kur veikia elektros energijos rinka, jau seniai nebeegzistuoja tokia sąvoka, kaip nacionalinė šalies energetinė nepriklausomybė. ES šalys, sujungusios savo elektros rinkas yra priklausomos viena nuo kitos, laisvai konkuruoja ir iš to patiria naudos vartotojai.
Tačiau vien fizinių jungčių buvimas dar neprivers elektros tekėti pagal rinkos dėsnius. Lygiai, kaip ir nacionalinių vyriausybių sprendimai ar pageidavimai, iš kur pirkti, ar kam parduoti. Rinkos sąlygomis, elektra perkama ir parduodama tik abipusiu gamintojų ir vartotojų sutarimu, vadovaujantis rinkos taisyklėmis ir tarpusavio kontraktais, kur svarbiausi kriterijai yra kaina ir tiekimo pastovumo garantijos.
Atominė energetika
Taigi, jei Lietuva, būdama visavertė ES elektros rinkos dalyvė, sugalvos pasistatyti naują atominę elektrinę, šaliai reikės susirasti šios elektrinės pagamintos elektros energijos komercinių pirkėjų. Ir ne bet kokių, o tokių, kurie iš anksto patikėtų statytojų prognozuojama būsima pagamintos elektros kaina bei deklaruojama elektrinės darbo pradžios data. Jei komercinių pirkėjų nepavyks įtikinti, jie tiesiog elektrą pirks iš kitų šaltinių ir kitų elektrinių.
Elektrinę eksploatuojančiai kompanijai teks neišvengiamai atsakyti į nemalonų klausimą: iš kokių lėšų reikės grąžinti paskolas, jei elektrinės pagamintos elektros kaina staiga pasirodys didesnė už rinkos kainą ir todėl niekas tos elektros energijos nepirks?
Tai ne teorinis klausimas – Britanijoje tai jau tapo praktine realybe. Akivaizdu, kad vartotojų neįmanoma priversti per jėgą pirkti brangią atominės elektrinės energiją. Kadangi valstybė būtų suteikusi garantijas atominės elektrinės paskoloms, beliktų tik viena išeitis- padidinti bendruosius mokesčius, kad skola būtų padengta.
Dar vienas nemalonus klausimas – ar pavyks garantuoti, kad per ilgus statybos metus statybos kaštai neišaugs dramatiškai? Mažai ir ne itin turtingai šaliai Lietuvai tai labai svarbus ir sunkiai nuspėjamas klausimas. Tai labai svarbi problema net ir tokiai šaliai, kaip Jungtinė Karalystė, kuri turi didelę atominių elektrinių plėtros patirtį.
Neseniai Prancūzijos branduolinių projektų kompanija „EDF Energy“ patvirtino britų spaudos pranešimus, jog Britanijos Hinkley Point vietovėje prancūzų planuotų dviejų pačių moderniausių branduolinių reaktorių kaina, kiekvienam blokui pakils nuo planuotų 4,5 milijardų svarų ( apie 19 mlrd LTL) iki 7 milijardų svarų (apie 30 mlrd LTL). Britų energetikams tai sukėlė šoką, nes taip pabrangusių elektrinių pagamintos elektros savikaina siektų apie 166 GBP (svarus) už megavatvalandę, tai yra, maždaug tris kartus viršytų Jungtinės Karalystės įprastą elektros energijos didmeninės rinkos kainą.
Lietuvos atveju, tas faktas, kad šalies vyriausybė, sovietinio stiliaus gigantomanijos apimta, staiga pakeitė nuomonę ir nuo planuoto mažo reaktoriaus peršoko prie didelio, be jokios abejonės kelia ir statybos kaštus, ir šalies skolą.
Taip pat keista, kad realūs kaštai nebuvo net nustatyti, tačiau vyriausybė beatodairiškai skuba patvirtinti pirkimo sandorį su vieninteliu branduolinės įrangos tiekėju, taip pat viešai neišdiskutavus ir negavus visuomenės pritarimo.
Nepateisinama, jog šis gigantiškos atominės elektrinės planas nebuvo profesionaliai ekspertų ir politikų palygintas su dujų ir biomasės kogeneracinių elektrinių alternatyva šalyje. Juk šio tipo elektrinės yra pigesnės ir saugesnės už branduolinę.
Tarp įvairių priežasčių, kodėl dažniausiai išauga atominių elektrinių statybos kaštai viena populiariausių – perdėm optimistiniai projekto skaičiavimai, kai kaštai pagrindžiami pačiomis palankiausiomis sąlygomis, kurios atneštų patį geriausią rezultatą, o projekto rizikos yra tiesiog ignoruojamos.
Lietuvos pavyzdžiu, situacija, kai jau nustatyto dizaino ir modelio reaktorius planuojamas statyti visai kitokioje aplinkoje, dėl ko reikės atlikti daug didelių kelių tvirtinimo darbų vienkartinei milžiniško reaktoriaus transportavimo akcijai, taip pat faktas, jog reaktorius turės atitikti visai kitokius saugumo standartus, akivaizdžiai suponuoja, jog praeityje tokiam reaktoriui skaičiuoti kaštai neatitinka ateities realijų.
Visi dabartiniai atominiai projektai Europoje garsėja visų pirma darbų vėlavimu ir išaugusiomis kainomis. Iš dalies tai yra dėl to, jog tai naujausių konstrukcijų reaktoriai. Kita svarbi priežastis – vis didėjantys saugumo reikalavimai ir su tuo susijusios investicijos.
Europos Sąjungos Branduolinio saugumo direktyva (2009/71/Euratom), nustatanti bendrijos lygiu branduolinių įrenginių saugumo standartus, buvo priimta tik 2009-taisiais. Japonų sukurtas reaktoriaus modelis yra senesnis, nei minėti nauji reikalavimai, todėl nėra aišku, ar nereikės dar papildomų investicijų, kad jis būtų pritaikytas europinėms saugumo normoms. Taip pat reikia turėti omenyje, jog po Fukušimos katastrofos, ES direktyva greičiausiai dar bus peržiūrėta ir reikalavimai dar sustiprinti, atsižvelgiant į ES-gos atliktus patikimumo bandymus. Bet kokie direktyvos sugriežtinimai reikš ir dar papildomus kaštus, modernizuojant reaktorių ir kitus įrenginius.
Profesionali tokio masto projekto vadyba reikalauja įvertinti įvairias prielaidas, pokyčius, kurie gali turėti įtakos kaštams, taip atlikti realias poveikio gamtinei ir socialinei aplinkai studijas ir tik po to prisiimti įsipareigojimus.
Tokios studijos yra įprastas reikalavimas, kurį taiko tarptautinės finansų institucijos, galinčios suteikti lengvatinių paskolų tokio tipo infrastrukūros projektams. Šios studijos turi vienareikšmiškai įrodyti, jog rizikos yra visapusiškai išnagrinėtos ir numatytos priemonės, kaip rizikos bus įveiktos ar sušvelnintos.
Taip pat būtina įskaičiuoti elektrinės uždarymo kaštus. Kaip jie bus padengti? Dažniausiai, jie yra įskaičiuojami į elektros energijos kainą, kaip atitinkama procentinė dalis.
Atsimenu, praeityje kai kurie Lietuvos ekspertai tvirtino, jog naujoji atominė elektrinė, gaminsianti pigią elektrą, ir ją pardavinėdama už norimą kainą, bus pajėgi surinkti pinigų ne tik savo pačios, bet ir senosios Ignalinos AE uždarymo fondams.
Tačiau dabartiniais laikais, kai šalis yra ES narė ir taps integruotos elektros rinkos dalimi, toks požiūris yra beviltiškai pasenęs, nes rinkos sąlygomis joks pirkėjas nepirks brangesnės elektros, jei bus pigesnių alternatyvų.
Energetinis saugumas
Man susidaro įspūdis, jog Lietuvoje energetinis saugumas yra supainiotas su energetine nepriklausomybe. Svarbu suvokti, jog nuo to laiko, kai Europoje buvo sukurta integruota elektros rinka, energetinės nepriklausomybės sąvoką išstūmė energijos tiekimo patikimumo ir garantijų terminas.
Integruotoje rinkoje laimi visi jos dalyviai, nes gali dalintis galios rezervų resursais, elektros energijos kaupyklomis ir naudoti bendras priemones avariniais atvejais – visai tai atpigina elektrą ir didina patikimumą.
Tačiau dalyvaujant Europos elektros rinkoje, kiekviena šalis privalo informuoti ES apie savo šalyje egzistuojančias energetinio saugumo grėsmes, pateikti konkrečius planus, kaip susidoros su galimais incidentais ir avarijomis. Kiekviena šalis turi savo sprendimus pagal savo situaciją, tačiau yra ir bendrieji principai, kurių privalu laikytis. Tai solidarumas su kaimyninėmis šalimis, eletros perdavimo tinklų integravimas, daugybiniai naftos ir dujų tiekimo šaltiniai bei saugojimo ir kaupimo galimybės.
Apibendrinant Lietuvos situaciją, daryčiau išvadą, jog dabar Lietuvai labiausiai reikia pilnos integracijos į ES-gos energetikos rinką ir išsamesnės analizės, kokias galimybes ši integracija atvers. Pats blogiausias šiuo momentu sprendimas būtų – įvaryti šalį į ilgalaikių milžiniškų paskolų spąstus su neaiškiomis atominio projekto rizikomis ir pasekmėmis.
Daktarė Helene Ryding yra nepriklausoma Anglijos energetikos ekspertė ir projektų konsultantė. 1998 -2003m dr. H. Ryding konsultavo Lietuvos Vyriausybę energetikos strategijos klausimais. Šiuo metu dr. H. Ryding yra Europos Komisijos ir Europos Energetikos bendrijos sekretoriato konsultantė finansinių mechanizmų ir energijos efektyvumo srityje, dirba su projektais ES, Balkanų šalyse, taip pat Ukrainoje, Gruzijoje ir Kipre.
