Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Henrikas Vaitiekūnas: Apie vasaros ir žiemos laiką bei seksą po keturiasdešimties

Tikrai nežinau, ar gyvas dar senasis mano draugas Romanenka. Dar daugiau: turiu pripažinti, kad net vardo jo neprisimenu. Nes buvo tai labai seniai. Dirbau viename uostamiesčio fabrike ekspeditoriumi. Su Romanenka vežiodavome detales tam fabrikui. Romanenka vairavo. Ir nutarė butelį vyno nusipirkti. Sakė, kad vakarui.

„Vakaras bus romantiškas, – sakė Romanenka. – Su Nastia išgersim vyno, o po to – pasimylėsim.“

Baisiausiai nustebau. Na, ne todėl, kad Romanenka su Nastia gers vyną, o todėl, kad pasimylės. Mat man, tuomet aštuoniolikmečiui, buvo beveik neįmanoma suprasti, koks gali būti tokių – gerokai pagyvenusių – žmonių seksas. Mat Romanenkai ir jo draugei Nastiai tuomet buvo apie keturiasdešimt.

Anądien į televizijos laidą kviečiau vieną iš naujųjų ministrų. Kaip visada, peržvelgiau internetą ir jo skaitytojų atsiliepimus. Viskas gerai. Bet kas antram komentare vis užuomina: per senas ministru būti.

Apdergti aprašytąjį yra graži lietuviška tradicija. Tuo sakiniu jau išsišaukiau ugnį. Bet nebijau jos. Nes nebijo jos ir Vyriausybėn dirbti kviečiamas vieno kurortinio miesto meras, ir vienos didelės įmonės direktorius, šiandien toje pat įmonėje dirbantis ugniagesiu. Nes tradiciškai be darbo – negali (Sako: „Pasenčiau.“).

O paskui dar straipsnius skaičiau. Viename jų kategoriškai tvirtinama, kad senatvė prasideda, jei nugyvenai 59 metus, 2 mėnesius ir 2 savaites. O tas tinklaraštis, kuriuo labiau tikiu, rašo, kad vyrai save senais laiko perkopę 80, o moterys – 70 metų.

Vienoje Lietuvos televizijų dirba pasaulio rekordininkas. Pagal amžių. Vieni jį mėgsta, kiti – ne. Kitoje Lietuvos televizijoje vyriausias amžiumi – keturiasdešimties. Kai kas ją žiūri. Bet dauguma to kanalo neįjungia. Antra vertus, ne apie televiziją čia kalba, o apie daugybę jau šiemet žiniasklaidoje kilusių skandalėlių.

Televizinis Algis į šuns dienas išdėjo vyriausybinį Algirdą. Informacinės agentūros vadas beveik necenzūriškai prikeverzojo savo „blogą“. Ir kilo didžiulė diskusija apie tai, kas yra viešoji erdvė, ir kaip joje reikia elgtis.  Į tą diskusiją įsivėlę vėl vieni kitus vadino negražiai ir tą viešąją erdvę vėl teršė. Ir vieni kitus siutino.

Atrodė, kad tiesiog užimantys vienokias pareigas puolė kitokias pareigas užimančius. Bet taip nėra. Tiesiog pagal tradiciją jaunesni puola vyresnius.

Nes tokia tradicija. 

Paviršutiniškai pažvelgus, atrodė, kad tiesiog užimantys vienokias pareigas puolė kitokias pareigas užimančius. Bet taip nėra. Tiesiog pagal tradiciją jaunesni puola vyresnius.

Ir tam tikra visuomenės dalis tradiciškai kasdien perskaito nekrologus. Maža dalis perskaičiusių dar tradiciškai skaito ir tų nekrologų komentarus. O tuose komentaruose – jei numirė aštuoniasdešimtmetis –  jaunikaitis snarglėtas būtinai prirašys, kad numirė dar vienas komunistas. Gerai, kad tie, niekada komunistais nebuvę,  jau nebeskaito. Nes vien nuo komentarų būtų numirę.

Vienoje Vidurinės Azijos valstybių smagiai vyną gėrėm su Azizu. Anekdotus vienas kitam pasakojom, per pečius plekšnojomės ir vienas kitą tujinom. O kitą rytą, kai per dykumą keliavom į filmavimą – kelias buvo ilgas – kažkaip išsitariau, kiek man metų. Azizas baisiausiai nepatogiai pasijuto. Pasirodo, jei jau yra jaunesnis už mane dešimtmečiu, tai būtinai turėjo  vakar daug pagarbiau  elgtis. Ir kreiptis į mane turėjo (tėvai jį taip mokė) „didžiai gerbiamas“.

Nes tokia tradicija. 

Japonijoje, kai studijavome arbatos gėrimo ceremoniją, prasivėrė durys ir jų angoj išdygo mažas žmogelis su barzdele. Šventas veiksmas toj šaly yra arbatos gėrimas: nutraukti jo ar nereikalingom kalbom į ceremoniją įsiterpti – beveik nuodėmė.

Bet tam minibarzdočiui tarpdury išdygus, arbatą visi pamiršo ir pasveikino jį stovėjimu. Vėliau man paaiškino tokio pagarbaus elgesio priežastį: atėjo Mokytojas. Ne guru koks nors, o paprasčiausias Tokijo vidurinės mokyklos darbų mokytojas. Pagarba, žinoma, jam. Bet labiau  – jo profesijai.

Nes tokia tradicija. Kurią įskiepijo tėvai.

Mūsų mokyklose tradiciškai nesimokoma ir tradiciškai nusirašinėjama. Mano matematikos mokytojas, kai po paskutinio egzamino atnešiau savo nusirašytą darbą ir paklausiau, kada bus įvertinimas, pasakė: dabar. Todėl, kad žinojo, jog tradiciškai visada gaudavau trejetą, o ketvertui išmokti jokios tradicijos nepadėtų.

Juos tiesiog užkamavo jų šeimose tradiciškai išugdytas tradicinis lietuviškas pavydas. Girdi, aš kaliau, kaliau ir gavau aštuonis. O anas – septynis be kalimo.

Iš vienos Vilniaus aukštosios mokyklos ką tik netradiciškai išmetė profesorių. Už tai, kad tradiciškai nesimokantiems pažadėjo tradicinį pažymį – septintuką. Jei manote, kad naujieji studentai – tie, kurie profesorių apskundė – pasielgė netradiciškai – klystate. Juos tiesiog užkamavo jų šeimose tradiciškai išugdytas tradicinis lietuviškas pavydas. Girdi, aš kaliau kaliau ir gavau aštuonis. O anas – septynis be kalimo.

Nes tradiciškai yra gabių ir negabių studentų.

Nes tradicinis lietuviškas dėstytojas iki šiol mano, kad jei anksčiau reikėjo „iškalti“  komunistinių suvažiavimų datas, tai dabar būtina atmintinai žinoti, kokių metų ir kokią dieną Lietuva savanoriškai parsidavė labai panašioms į SSRS institucijoms.

Tai nėra naujų tradicijų formavimas. Tai – senos tradicijos.

Neabejoju, kad šis pamąstymų rašinėlis susilauks tradicinės „internautų“ reakcijos. Ir tradiciškai žinau kodėl. O gi todėl, kad devintoje (gal dešimtoje?) šio rašinio pastraipoje pavartojau tradicinį lietuvišką žodelį, kuriuo Lietuvoje tradiciškai įvardijami dar neapsiplunksnavusieji. Tai žodis „snarglėtas“. Jauniklius jis tikrai tradiciškai turėtų siutinti.

Bet tradiciškai siunta ir vyresni. Tie, kuriuos pavadino (nors jie tokie niekada nebuvo) komunistais. Ir tas senelis meras, kuris dar ruošiasi Vyriausybėje dirbti, irgi pyksta. Ir premjeras tradiciškai supyko. Ir telegramų agentūros vadas su Algiu iš TV nesisveikina. Ir šį šeštadienį jūs dar eteryje ieškosite Radžio vestuvių. Nes tai jau tapo jūsų tradicija.

O aš dar kartą noriu prisiminti vairuotoją Romanenką.

Tuomet keista man buvo, kad toks senelis (keturiasdešimtmetis!) dar tradiciškai nori ir gali su savo Nastia pasimylėti.

Dabar man taip neatrodo.

Prieš komentuodami, pagalvokit, ar neparašysite labai jau tradicinio atsiliepimo.

P.s. Diskusijas dėl vasaros laiko pasikeitimo Vyriausybė tradiciškai atidėjo iki 2016 metų.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos