Tas pilietis tai tarnybai jau nebevadovauja. Nes ir tos tarnybos – visų mūsų džiaugsmui – jau nebėra.
Todėl dabar – taip rimtai pradėję – pakalbėkime nerimtai: apie lietuvišką humorą. O į šitą pradžią, kaip visada, sugrįšim pačiame gale.
Niekas negali pasakyti, kad lietuvių humoro jausmas yra blogas. Nes, jei jis būtų blogas, jau triskart daugiau mūsų būtų pasikorę, ir keturiskart daugiau – toli toli išvažiavę.
Bet gal klystu? Žinoma, galiu klysti. Tad pasikviečiu tą, kuris klysta kur kas rečiau: į „Google“ įgoglinu paprastą įrašą: „Prastas lietuviškas humoras.“ Ką gaunu? Gaunu atsakymą, kad prastas lietuviškas humoras yra tada, kai pasakojama tik apie antrą galą ir girtuoklius.
Tęsiu eksperimentą: „Google“ surenku žodžius „Geras lietuviškas humoras“. Ir atsakymas nustebina paprastumu: „Geras lietuviškas humoras – tik už spygliuotos tvoros“. Taip sako (neabejoju, kad patikrinsite) visažinis protingasis „Google“.
Man patinka „Peliukai“. Ir „Buratinai“ – taip pat. Prieš šį rašinį rašydamas tų mylimukų visą sąrašą sudariau. Bet nepublikuosiu. Nes visi jie – profesionalai. Gal ne visi visiems patinka. Bet – prisimenu mieląją Džordaną, kuri sakė: „Aš ne doleris, kad visiems patikčiau“. Ir todėl apie profesionalus jau baigiau.
Dabar – apie mėgėjus. Nemačiomis praleidžiame televizinius mėgėjus – čiuožėjus, mėgėjus – šokėjus, ir mėgėjus – gėjus. Stabtelkim ties mėgėjais – juokintojėliais.
Nieko blogo, kai jie juokauja draugų vestuvėse ar sode pas kaimyną. Bet, žiūrėk, kaimynas pagyrė, už humorą papildomai įpylė, ir naujasis talentas ima galvą tiesti. Kur? Televizijos link. Nes šiais niūriais laikais jaučiuosi galįs tautą ne tik pralinksminti, bet ir prikelti. Taip neseniai ekrane vienas porino.
Nieko blogo, kai jie juokauja draugų vestuvėse ar sode pas kaimyną. Bet, žiūrėk, kaimynas pagyrė, už humorą papildomai įpylė, ir naujasis talentas ima galvą tiesti. Kur? Televizijos link. Nes šiais niūriais laikais jaučiuosi galįs tautą ne tik pralinksminti, bet ir prikelti.
Na, ir kelia. „Sapnuoju, – pasakoja naujoji humoristė, ponia V. iš Širvintų, – kad kumelį melžiu. Tik čiupt už...O gi mėsai mušt plaktuką anūkas laikė.“
Niekas nesijuokia. Tada ponia V. visai Lietuvai pasakoja apie kryžiažodį. Jame klausimas: „Į skolą?“. Atsakymas: „Neduok!”
Vėl niekas nesijuokia. Tada ponia V. bando falcetu suspigti: „Ar žinot, kas dėl visko kaltas? Nežinot? Ogi Kubyliūs!“
Nekomentuosiu. Nes politika yra pakankamai juokinga. O ta televizija – vis dar ne.
Kita ponia – ponia E. – iš Kauno taip pat ekrane skėlė juokingas istorijas: „Žinot, tvenkiny maudėsi nuogos mergos. Ir vyras priėjo. „Besarmati, tu,“ – gėdijo jį mergos. O jis joms ir sako: „Aš ne į jus žiūriu, aš atėjau krokodilų pašerti.“
Vis dar nejuokinga? Ponia E. iš Kauno pasakoja toliau: „Ar šviežia ta mėsytė, – klausia pirkėjas. Šviežia, atsako pardavėja. – Dar vakar peles gaudė.“
Po to ponią kaunietę TV ekrane keičia du ponaičiai. Ir visai nesvarbu, iš kur jie. Mat šneka – identiška. Vienas taip juokino: “Kelkis, Antanai, – sakė man žmona, – visą lovą prišikau.“ Ir antras neatsiliko: „Stotelėj ta bobutė, kai autobuso laukė, pritiško jai šūdų į burną.“
Ir taip toliau. Ir panašiai. Geriausiu vakaro laiku. Per televiziją.
Paprašysiu jūsų dabar prisiminti pačią pačiausią šio rašinio pradžią. Tai buvo ta pradžia, kurioje tarsi švelniai kritikavau televizijos žmogų, žurnalistus siuntusį tik ten, kur yra kitų televizijų. Kad, neduokdie, neliktų vienišas tyruose.
Bet susivokta per vėlai: dabar Baltijos televizija tikrai daro tai, ko kitos TV net nebandė daryti: ji bando mus priversti juoktis iš neįgaliųjų. O tai nėra moralu.
