„O kaip gi kitaip? – klausė manęs tie šiaurės amerikiečiai. – Be reklamos nežinotume, kur kalėdinės dovanėlės gražesnės!“ Jie nesakė „pigesnės“. Jiems reikėjo „gražesnių“.
O dabar prašau jūsų atkreipti dėmesį į naujojo Lietuvos televizijų sezono reklamas. Devyniasdešimt procentų jų praneša (ir dar šiandien praneš), kad ten arba ten Pigiau galima nusipirkti pomidorų arba arbūzų.
Tiesa, visai neseniai sąrašas pailgėjo. Dabar jau pranešama ir kur Pigiau galima nusipirkti taburetę. Žinoma, Naujojoje Parduotuvėje. Ir, žinoma, taburetė – ne lietuvių, o skandinavų gamybos.
Antra vertus, tos Naujosios Parduotuvės išskirtinai reklamuoti kol kas nėra reikalo: ligi šiol tebeveikia visų televizijų išrodyta ir visų laikraščių aprašyta Nemokama Reklama. O jei sakote, kad tokios nebūna – klystate. Reklamavo tą Naująją Parduotuvę – už dyką! – pati ponia prezidentė.
Lietuviškų taburečių gamintojai, žinoma, supyko. Ta proga prisiminė, kad ne kartą ir jie prezidentę į parduotuvę kvietė. Bet prezidentė jiems sakė, kad niekur neinanti: nei į tam tikrus Paradus, nei kitur. Prezidentė suklydo.
Ką gi, klysta ir prezidentai. Nes ir jie yra žmonės. Ta proga – apie kito Lietuvos prezidento reklaminę klaidą.
Tos Naujosios Parduotuvės išskirtinai reklamuoti kol kas nėra reikalo: ligi šiol tebeveikia visų televizijų išrodyta ir visų laikraščių aprašyta Nemokama Reklama. O jei sakote, kad tokios nebūna – klystate. Reklamavo tą Naująją Parduotuvę – už dyką! – pati ponia prezidentė.
Tuomet vyko didžiausia mūsų šaly šventė: klaipėdiečiai visą Lietuvą eilinį kartą buvo sukvietę pagerbti Jūrą ir paragauti pagrindinio šventės rėmėjo Alaus.
Dar nesugriuvusiame tuomet „Meridiane“ tą alų ragavo ir trijų Baltijos šalių prezidentai. Su mikrofonu ir kamera priėjęs prie Mūsiškio, drąsiai paklausiau: „Prezidente, ar įsivaizduojate Jūros dieną be Šito Alaus?“.
Atsakymo sulaukiau akimirksniu: „Be Šito Alaus aš neįsivaizduoju Lietuvos“, – pasakė Prezidentas.
Kolegos ligi šiolei tą Prezidento atsakymą man primena. Ir vis primena, kas būtų, jei gyvenčiau Amerikoje ir tokį atsakymą būtų ištransliavusi Amerikos televizija.
Kas gi būtų? Turbūt iki gyvos galvos galėčiau Tą Alų už dyką gerti. Nes tokią reklamą iš prezidento „išpešti“ – tas pat, kas aukso puodą laimėti.
Žinoma, neabejoju, kad klaipėdiškiai – alaus gamintojai tą į eterį papuolusią superreklamą savo archyvuose dar tebeturi. Gal net ištrauks, kai prireiks.
O dabar – paaiškinimas ne iki galo į temą „įsikirtusiems“.
Prezidentams vienodai brangus turėtų būti ne vienos rūšies, o VISAS lietuviškas alus. O ir sėdėti prezidentas turėtų ne ant užsienietiškos, o ant lietuviškos (tegu ir mažiau patogios) taburetės.
Taip turėtų būti. Nes taip šnibžda nerašytos reklamos taisyklės. Tos, kurios skirtos ne mums visiems, o prezidentams.
Tam tikros (deja, taip pat nerašytos) reklamos taisyklės galioja ir žurnalistams. Net ir kriminalinių naujienų reporteriams.
Todėl Didžiausio Vilniuje prekybos centro vadovai iš džiaugsmo ima trinti rankas, jei šalia To Centro įvyksta kokia nors itin kruvina avarija. Jie jau žino: po dešimties minučių internetinėje, o rytoj ir popierinėje žiniasklaidoje būtinai mirgės toks rašinio pavadinimas: „Susidūrimas ties Prekybos Centru! Trys žuvę, keturi sužeisti!“
Tikrąjį To Centro pavadinimą jūs žinote. Ir tai jam yra tik vos vos mažesnė nei prezidentės apsilankymas reklama. Ir tai yra kur kas didesnė reklama, nei visiška į mūsų galvas kemšama nesąmonė, jog MYLIM ne žmoną, ne Tėvynę, ne šiaip kokią gražią moterį, o maistą. Bet niekam tai – net televizijų redaktoriams – neužkliūva.
Jau artėju prie rašinio pabaigos. Ir todėl – visai nemokamai – noriu patarti tiems, kurių prekybos centrus prezidentai ignoruoja.
Jūs patys kalti, kad nepažįstate (neatpažįstate) savo pirkėjų!
Žinau, kad mažai kas patikės, tačiau aš iki šiol negaliu pamiršti prieš keletą metų regėto vaizdelio. Vienos Parduotuvės kasoje už butelį alaus ir vieną karšto rūkymo skumbrę mokėjo kukliai apsirengęs ir gražiai žilstelėjęs aukštas vyriškis. Toks paprastas žmogus.
O po keleto metų pasirodė, kad nėra jau toks jis paprastas. Nes ne tik buvo Vatikane, bet ir dalyvavo konklavoje. Va, jei būtumėte nufilmavę. Tai tiek. Belieka paaiškinti rašinio pavadinimą.
D.Ogilvis – pats didžiausias iš didžiųjų reklamoje – yra pasakęs: „Jei jūsų reklama neturi originalios idėjos, ji liks nepastebėta, kaip laivas tamsoje.“
Rašinys ir turėjo vadintis „Laivas tamsoje“.
Bet man labai patinka, kai vienoje iš Baltijos televizijos užsklandėlių žolytę rupšnojusi žalmargė netikėtai ištaria „Miau...“
O ką pasakytų Ogilvis?
