Apie tai išgirdome iš lietuviškiausiu save vadinančio miesto savivaldybės, kuri panoro apmokestinti degalinėse iškabintas degalų kainas. Girdi, tai reklama. Todėl dėkite pinigus ant stalo.
Lietuviška logika reikalautų, kad už prekės reklamą susimokėtų ir bobulė, Šančių turgelyje pardavinėjanti šešis baravykus. Nes nenorėdama leistis į diskusijas su diedukais toji bobulė kainą užrašė ant popierėlio. O popierėlis – jau reklama. Jau yra dar vienas šansas Kauno savivaldybei praturtėti. Ir pranešti, kad taip renkami pinigėliai garsiųjų duobėtųjų gatvių remontui.
Lietuviška logika reikalautų, kad už prekės reklamą susimokėtų ir bobulė, Šančių turgelyje pardavinėjanti šešis baravykus.
Įtariu, kad lengvai ginčas nesibaigs. Gal net prireiks darbo grupę Vyriausybėje sudaryti. Gal teks – po kokių septynių posėdžių Seime – net Reklamos įstatymą pakeisti. Precedentų yra buvę.
Šviesios atminties kino kritikas Skirmantas Valiulis buvo ne tik aštrialiežuvis, bet ir ant cenzūros ribos balansuojančių idėjų propaguotojas. Viena tų idėjų – sekso muziejus Lietuvoje. Jei būtų kritikas ilgėliau Marijos žemele vaikščiojęs, šiandien kaimynų turistus galbūt jau kviestume ne tik į „Akropolį“. Bet nenukrypkim.
Taigi vos tas garbusis žmogus savo idėją paskelbė, jį iškart ir įtraukė į darbo grupę. Mat kaip tik tuo metu (iškart po Nepriklausomybės) Lietuvon plūstelėjo begalybė anksčiau nematytų kino filmų. Gražių filmų, su nuogybėmis visokeriausiomis. O argi galima tai katalikiškoj šaly?
Atsakymo ieškota darbo grupėje (tam tikroj tam tikru tikslu sudarytoje komisijoje). Sėdėjo joje garbūs ponai nuo ryto iki vakaro, po 5–6 per dieną kinus su įtartinomis lietuviams scenomis žiūrėjo, ir turėjo nuspręsti: erotika tai, seksas, o gal ir pornografija tai.
Ir viskas priklausė nuo šviesaus proto žmonių. Dėl to šviesaus proto tai baigėsi palyginti sėkmingai. Ir – atsiprašau baisiausiai – gal ir dėl to, kad komisijoje nebuvo žmonių iš Kauno savivaldybės.
Šiandien Lietuvoje situacija kita. Šiandien Vilniaus degalinėse aišku, kiek degalai kainuoja, o Kaune kainuoja tiek, kiek pardavėjas pasakys. Nes, kai pasako, jau, girdi, nebėra reklama. Reklamos specialistai trina rankomis: jie žino geriausią reklamos formulę. Ta formulė – „iš lūpų į lūpas“.
O dabar – kaip jau pavadinime paskelbta – smagi istorija apie seksą. Ji, beje, su benzinu susijusi tik tiek, jog įvyko tuo metu, kai dar buvome geležinės meškos glėbyje ir degalinėse degalų savo automobiliams laukdavome po 3–4 valandas. Blokada.
Tiek šiame rašinyje apie benziną. Kaunietiška jo kainos istorija, žinoma, nesibaigia, ir todėl apie ją straipsnius dar rašys kiti.
O dabar – kaip jau pavadinime paskelbta – smagi istorija apie seksą. Ji, beje, su benzinu susijusi tik tiek, jog įvyko tuo metu, kai dar buvome geležinės meškos glėbyje ir degalinėse degalų savo automobiliams laukdavome po 3–4 valandas. Blokada.
Lietuvos televizija – pati geriausia televizija Lietuvoje (nes kitų dar nebuvo) – tuomet transliavo laidą iš Kauno „15 minučių apie AIDS“.
Laida jau buvo, o cenzūros – jau nebe. Todėl ta laida ir buvo populiari. Dar ji buvo populiari ir dėl to, kad viena jos vedėjų buvo jauna ir graži daktarė.
O vieną gražią dieną toji graži daktarė su kitais Lietuvos daktarais buvo pakviesta į europinį pasitarimą Nyderlanduose. Tam, kad su visa Europa susirūpintų dėl sparčiai plintančio AIDS. Tik pakvietimas buvo keistas: kvietė olandai vieną gydytoją ir keletą laisvos bei nepriklausomos Lietuvos prostitučių.
Kaip jūs jau žinote, prostitučių Lietuvoje nėra dabar, ir tada, žinoma, nebuvo. Tad apsiavė graži Lietuvos daktarė raudonus batelius, triskart ryškiau nei įprasta pasidažė ir visą savaitę tarptautinėje konferencijoje dalyvavo. Naudinga buvo. Ir Lietuvai, ir medicinai, ir Kaunui. O po šešių mėnesių...
O po šešių mėnesių į Kauną atkeliavo stalo dydžio siuntinys. Su labdara Lietuvos prostitutėms. 200 000 prezervatyvų „King satisfaction“.
O po šešių mėnesių į Kauną atkeliavo stalo dydžio siuntinys. Su labdara Lietuvos prostitutėms. 200 000 prezervatyvų „King satisfaction“.
Jei tuos prezervatyvus Gražioji Daktarė būtų nunešusi į Kauno savivaldybę juos paskirstyti, tikriausiai ir tada būtų buvus sudaryta komisija. Arba darbo grupė. Arba būtų labai rimtai svarstoma, kaip tuos prezervatyvus užpajamuoti. Arba – kas labiausiai tikėtina – jai būtų pranešta, kad Lietuvoje prostitučių nėra.
O gal būtų sudaryta komisija nelegaliems prezervatyvams sunaikinti. Arba kas nors būtų pasakęs, kad už jokius pinigus nereklamuos nežinomos „King satisfaction“ produkcijos.
Bet Kauno gydytojai rado vienintelę tuo metu teisingą išeitį. Jos paslaptį žino nedaugelis.
Tikiuosi, kad gerai mūsų nupieštą situaciją apgalvoję, išeitį ras ir Kauno benzino pardavėjai.
