Buvo trečia valanda nakties, kai su Benu užsukome į vieną prastokos reputacijos, tačiau be galo įdomų Londono barą. Pagyvenęs lietuvis pasakytų, kad tai, kas ten vyko, buvo dainos, šokiai ir estrada. Dar vyresnis – kad pragaro vartai. Nes moterys buvo ne tik gražios, o vyrai – ne tik girti.
Gausybė žmonių prie baro. Bet kai prasigrūdau barmenas žiūrėjo pro šalį. Visokiausiais būdais bandžiau atkreipti jo dėmesį, net lietuviškai prašiau įpilti, tačiau jis manęs nematė.
Gausybė žmonių prie baro. Bet kai prasigrūdau barmenas žiūrėjo pro šalį. Visokiausiais būdais bandžiau atkreipti jo dėmesį, net lietuviškai prašiau įpilti, tačiau jis manęs nematė.
Pasiskundžiau Benui. O Benas – tikras Londono lietuvis – šoko manęs ginti: ėmė vyriškai su barmenu kalbėtis. Po kiek laiko atnešė rezultatą: „Nusirišk kaklaraištį“, – grįžęs pasakė. – Šiame bare piliečiai su kaklaraiščiais neaptarnaujami.“
Ir įvyko stebuklas: kai gražiąją kaklo juostą demonstratyviai numečiau į šalį, ligi šiol manęs nematęs baro šeimininkas išskėtė rankas, meiliai padavė ranką ir pasakė, kad nuo šiol aš čia – pats laukiamiausias svečias.
Pirmoji išvada: nori patikti – būk toks, kaip ir mes.
Anądien, kai kandidatas į prezidentus kažkoks pilietis A.Mickevičius skeryčiojosi TV laidoje (pakviestas buvo, kad žiūrovus palinksmintų), pagalvojau, kaip rizikuoja tos laidos vedėja: visai nedaug trūko, kad įsiaudrinęs, atsispaudimus nuo grindų darantis ir beveik apsiputojęs kandidatas čia pat ir infarktą gautų.
Antroji išvada: nori vadovauti – pasitikrink ne tik fizines, bet ir psichines galias.Televizija jas tikrai parodo.
Pagrindinė didžiojo politikos žaidimo taisyklė yra tokia: įvaizdį reikia formuoti gerokai anksčiau, nei prasideda rinkimų kampanija. Viena iš pretendenčių tai žinojo. Nes kurį laiką buvo Prezidento žmona. Tik pamiršo, kad – ir žmona būdama – jau atsinešė įvaizdį. Iš dar anksčiau. Nuolatinis pačios ponios priminimas, kad, girdi, „aš visai ne „bufetava“, o ir tas bufetas buvo ne toks, kaip kiti bufetai“, suformulavo trečiąją išvadą: jei trokšti dėmesio, nebūtinai jis turi būti visaliaudinis.
Atkrito-nukrito ir dar vienas. Tas, kuriam, atrodo, televizinio dėmesio niekuomet netrūko. R.Pakso gerbėjai gali išsijuosę kaltinti VRK, priešų užmačias ar nesėkmingai susiklosčiusias aplinkybes. Bet kalčiausia čia vėl televizija.
Jei žmogus ekrane kalba ilgai ir pilkai, nuobodžiaujantis žiūrovas ima žiūrėti ne į kalbėtojo akis, o į kitas ekrane matomas vietas. Pavyzdžiui, į rankogalius. Arba į lūpas.
Nerašytoji žurnalistikos teorija tą paslaptį atskleidžia: jei žmogus ekrane kalba ilgai ir pilkai, nuobodžiaujantis žiūrovas ima žiūrėti ne į kalbėtojo akis, o į kitas ekrane matomas vietas. Pavyzdžiui, į rankogalius. Arba į lūpas.
Dar 1922-aisiais Kaune išleista knygelė „Fizionomistas“ siūlė atkreipti dėmesį į kandidatuojančiųjų lūpų kampučius: jei nuo jų žemyn – tarsi Taraso Bulbos ūsai – žemyn eina abipusės raukšlės – kalbėtojas yra linkęs dalį tiesos nuslėpti ir dalį pašnekovų pagąsdinti („Tvarka bus!“). Turėjome laiko šį prezidentą (eks) ekrane išstudijuoti.
Jau nesyk Lietuvoje buvo, kai valdžią ėmė žurnalistai ar jiems prijaučiantys. Nes ekranas daro žinomu. Ypač jei buvai pirmasis, dirbęs pačiame Briuselyje. Todėl pradžioje ir atrodė, kad televizinis kolega turi šansų. Bet jau nebeturi. Koją vėl pakišo žurnalistika. Kitaip tariant, įprotis kritikuoti. L.Balsys kaip niekas kitas užgriuvo užgriuvo Prezidentę kritikos lavina. Tiesiog į miltus malė.
Tad nerkim vėl į rinkimų teoriją ir nevisai iki galo užrašytas jos taisykles. Reikėjo prisiminti elementarią tiesą: geriausi lyderiai visuomet pasako konkurentams nemalonius dalykus. Bet tai būna tik pirma dalis. Antrojoje jie nurodo, kaip tą blogį taisyti. Bet kandidatas ponas Linas, pasakęs A, apie B pamiršo. Arba neturėjo, ką pasiūlyti.
Prisimenate ponią Margaret Thatcher? „Man patinka, kai mane įžeidinėja asmeniškai“, – sakė ji. – Tai reiškia, kad oponentui neliko kitų argumentų.“
Būčiau nesuprastas, jei suabejočiau Prezidentės antrojo turo šansais. Jie tvirti ir griežtu tonu bei kampuotais žodžiais susiūti. Tarp šitų žodžių-blokų atkaklieji bando įsprausti 1991-ųjų metų gamybos laužtuvą. Gal ir įspraus. Bet dar ne šiandien.
Todėl tęsiu apie televiziją ir jos įtaką rinkėjams. Priminsiu jums kino istoriją su filosofine pabaiga. TV herojus (tai buvo vaidybinio TV filmo herojus) rėžė iš ekrano: „Švelnaus balso savininkė negali būti teisėja!“. Gal todėl ir nėra švelnus Prezidentės balsas. Ir tonas taip pat. Kai kaimynai turi „batką“, lietuviams reikia „mamytės“?
Klaustukas tam, kad sklandžiau pereičiau prie kitų dviejų kandidatų – bendrapavardžių.
Du Paulauskai. Rolandas ir Artūras. Gražu būtų juos abu finale išvydus. Supainiotų ne vieną rinkėją. Beje, tikiu, kad ne vienas iš jūsų jau susipainiojo ir pasirašydamas už juos. O gal todėl ir nepasisekė Rolandui, kad ne didelė partija, o pats vienas balsus bandė rinkti? Kitas klausimas: ar būtų juos surinkęs be partijos pagalbos Artūras?
Taigi tik vienas jų nusipelnė (bent jau iki antrojo turo) gyventi geriau.
Komunikacija tampa svarbesnė už realius sprendimus. Taip neseniai rašė profesorius L.Bielinis. Toji komunikacija Lietuvoje 95 proc. yra televizija.
Bet yra kandidatas į prezidentus, kuris televizijos pastaruoju metu vengia it velnias kryžiaus. Nes televizija išduoda. Bėgiojančios akys, nuleisti pečiai išduoda.
Bet yra kandidatas į prezidentus, kuris televizijos pastaruoju metu vengia it velnias kryžiaus. Nes televizija išduoda. Bėgiojančios akys, nuleisti pečiai išduoda. Ir žvilgsnis pro kamerą į niekur išduoda. Ir tai, kad klausimų negirdi, išduoda. Ir atsako ne tai, ko paklaustas. Jis žino, kad keletą balsų iš kiekvieno kandidato Šalčininkų ar Vilniaus rajonuose jau atėmė. Ir dar žino tai, kad televizija yra padidinamasis stiklas.
Bet tas padidinamasis stiklas kažkodėl visada stipriai padidina tik blogį. Gėrio didinamoji galia televizijoje kur kas silpnesnė. Ir gegužės 11-ąją galėsite tuo įsitikinti. Nes galbūt nuspręsite balsuoti už nieko blogo jums nepadariusį. Ir už tą, kurį matėte tik žuvienės virimo čempionate Šilutėje ir – keliskart – su anketa po butus vaikčiojantį bei darbo ieškantį.
Ponas Z.Balčytis yra geras žmogus ir ieško neblogo – Prezidento darbo. Bet pasakykit jūs man, kada lietuviai balsavo už gerą žmogų?
Visaip būta: balsuota už ubagų karalių, televizijos komiką (kur dabar ta jo partija?), už gražų vyrą, už pranašą iš užjūrio, bet už gerą žmogų? Atleiskite. Televizijos jų nerodo, vadinasi, mums jų ir nereikia.
Tiesa, kai būna ekrane (o taip nebūna dažnai), kandidatas Z.B. atrodo laisvas ir nesusikaustęs. Priešingai, net atsipalaidavęs. Kaip koks B.Obama koks. Išvertus iš televizinės kalbos tai reiškia „esu stiprus, esu lyderis“.
Bet tai, kas visame pasaulyje reiškia viena, Lietuvoje dažniausiai nieko nereiškia.
