Kartais panašūs sakiniai suraitomi romano pradžioje. Aš gi norėčiau, kad ši mintis jūsų neapleistų ir šį neilgą rašinį skaitant. Pradedam.
Vienoje didelėje ir garbingą vardą turinčioje Didelio Lietuvos Miesto gydymo įstaigoje visi ir visada žinojo, kiek reikia duoti. Kiek už operaciją – savaime aišku: neturtingi duoda Tiek, o turtingesni Šitiek. Už profesoriaus konsultaciją duoti nereikėjo. Nes, sako, profesoriams atnešdavo eiliniai.
Vienoje didelėje ir garbingą vardą turinčioje Didelio Lietuvos Miesto gydymo įstaigoje visi ir visada žinojo, kiek reikia duoti. Kiek už operaciją – savaime aišku: neturtingi duoda Tiek, o turtingesni Šitiek.
Nieko keisto, kad reikėjo duoti, jei norėjai važiuoti į sanatoriją. Mat kelionių į sanatoriją labai nemėgsta ligonių kasos. Beje, ir jūs žinot, kas tose sanatorijose vyksta: ryte – manų košė ir graži slaugytoja-masažistė, o vakare – šokiai pokiai. Ir t.t.
Bet vieną gražią lietuviško rudens dieną (lapai buvo raudoni-raudoni), kažkas pasikeitė. Pakankamai tų lapų pasirinkęs (todėl, kad chirurgų cecho viršininkas šiek tiek vėlavo ) potencialus operuojamasis jo kabinete ėmė kažkaip nerišliai kalbėti: ne taip, kaip kiti, tuoj ant šalto stalo pakliūsiantys. Vis šneka ir šneka kažką.
Tada viršininkas neišlaikė: na, duokite gi pagaliau tą voką, kurį tarp rudens lapų slepiate. O aš pasirūpinsiu, kad viskas būtų gerai. Gal net pats operuosiu. Pacientas voką dar labiau suspaudė. Beveik sumaigė. Bet neduoda. O paskui – nuo įtampos visas pamėlęs – išspaudė: Gerb. viršininke, norėjau susitarti ir atsilyginti už tai, kad... ne jūs mane operuotumėte.
– Čia dabar kas? O kas, jei ne aš?
– Tai nesvarbu, kas. Tegu be-le-kas, – išbumbeno. – Kad tik ne jūs...
Ar bereikia jums, gerbiamieji, aiškinti? Prasidėjo nauja era. Ne už tai, kad operuosi, pinigėliai. O už tai, kad nagų nekiši (Nes patys prasčiausi buvo to daktaro reitingai internetinėje svetainėje „pincetas.lt“).
Kas yra reitingai, žino visi. Na, beveik visi. Tie, kurie su savo viršininku nori intelektualiai pabendrauti, pakalba apie ATP reitingus. Antradienį 15min.lt profesionaliai aprašė Italijos vyno reitingus. Įdomu, kuris iš mūsų dabar ims ir pradės ieškoti „Querrieri Rizzardi“?
Dar Lietuvoje skelbiami vairavimo mokyklų ir politikų reitingai. Bet kas jais tiki? Argi nuo jų priklauso mūsų sveikata ir kokio nors mažojo pirštelio operacijos sėkmė?
Ir dar yra Lietuvoje televizijų reitingai. Ir žiauriai galingi jų sudarytojai. Tiesa, šiandien TV metrų meistrai ir pameistriai dar tenesigąsdina. Arčiau jų prasibrausim kitąkart. O dabar – tarsi įžanga į tai.
Viena televizijas tirianti ir apie jas kartais parašanti bendrovė taip pat nagrinėja, kokias programas mėgsta ir žiūri tam tikra auditorija.
Viena televizijas tirianti ir apie jas kartais parašanti bendrovė taip pat nagrinėja, kokias programas mėgsta ir žiūri tam tikra auditorija.
Sušaržuosiu: pavyzdžiui, kiek kirpėjų žiūrėjo „Sevilijos kirpėją“? Arba kiek siuvėjų klausėsi operos „Palangos Juzė“? Darbas keistokas: nei kam reikia tokių duomenų, nei ką. Ir nesumoka už tai niekas. Bet tik mūsų naiviam skaitytojui atrodo, kad nesumoka. O jei giliau pažvelgsi – už duomenis, pasirodo, prekybos mainų būdu atsiskaityta: vienas plikai nuskustas, o kitam – vestuvėms besiruošiančiam – stilingą kostiumą per parą šiuolaikiniai juzės suklijavo.
Ne už dyką: už pagerintus reitingus!
Pats metas prisiminti, ką pradžioje apie daktarus rašėm. Girdi, teoperuoja be-le-kas, bet tik – ne anas. Ir ačiū už tai. Tai štai, mielieji, pritaikoma tai ir televizijoje, kuriai reitingų reikia. Ir už tai – kad ir kaip keista būtų – moka pati televizija.
Žinoma, ne pas mus, o visai kitoje valstybėje tai atsitiko. Atvažiavo TV – irgi gražiai apsirėdžiusi – nudžiuginti savo krašto žmonių. Mat išgirdo, kad Emanuelis yra neištikimas žmonai. Ir vyno daug geria, ir kartais tą žmoną Bjanką muša. Anądien, kai kirviu kaime švaistėsi, žadėjo net į „Seat“ bagažinę ją įkišti ir padegti.
Tad TV ir atvažiavo. Žiūri – sėdi du balandėliai susikabinę. Niekas nesimuša, kiemas sutvarkytas, o mažasis Adamas lovytėje koridą sapnuoja. Bet negi filmuosi tokią idilę? Net jei reportažą pavadintum „Mėlynas Andalūzijos dangus“, reitingų vis vien nebus.
Tad sėdo žurnalistai į mašinytę, sulakstė į krautuvikę ir iškėlė (sakė „Ta proga!“) pokyliuką Emanueliui ir Bjankai. O kai tiedu pasigėrė, beliko priminti jiems vieno nuoskaudas kitam. Reportažas – nors truputį kraujuotas – buvo nufilmuotas. Reitingai – geri.
Belieka priminti, kad visi čia paminėti įvykiai yra išgalvoti, o jei jie sutampa su jums jau girdėtais faktais, tai viso labo tik atsitiktinumas.
