Na, ne tik paskutiniuosius žodžius , bet ir visą pirmąją pastraipą turėjau apgaubti kabutėmis. Nes tai yra apytikslė citata iš vieno pakankamai religingo leidinio. Bet kabučių nepakabinau. Nes – kad ir kaip keista būtų – tuos pačius (bent jau tikrai panašius) žodžius dar po savaitės išgirdau iš visiškai nereligingos televizijos ekrano.
Mintis buvo modernizuota, dvidešimt XXI amžiui pritaikyta, truputėlį gąsdinanti (to prašė reitingų skaičiuotojai), į turinį įbarstyta šiek tiek siaubo elementų (jautrių žiūrovų nervams pakutenti) ir pagardinta juodąja magija: ant vieno iš herojų peties nuolat sėdėjo didelė žiurkė.
Nes buvo toje TV laidoje ir beveik adventinių minčių. Pavyzdžiui: jei ant ko nors pyksi, vis pyksi, pyksi ir neatleisi, tai tas pyktis ims ir atsisuks veidu į tave.
Tik nemanykite, kad tai, ką išvardinau, nedelsdamas pervardinsiu į blogį. Ne. Šiandien – mistiniam Kalėdų metui artėjant – tai nėra būtina. Nes buvo toje TV laidoje ir beveik adventinių minčių. Pavyzdžiui: jei ant ko nors pyksi, vis pyksi, pyksi ir neatleisi, tai tas pyktis ims ir atsisuks veidu į tave.
Žinoma, kai kuriems tų televizinių istorijų herojams taip ir atsitiko. Ir tarsi įspėjo mus tą nelietuvišką laidą retransliuojančioji lietuviška televizija: jei keiksite savo artimą ir nemylėsite savo tolimo, bus jums... nelabai gerai.
Bet čia aš visai ne apie prezidentę ar Seimo pirmininkę. O apie mistiką. Istorija sena, bet labai graži.
Prieš keliasdešimt kelerius metus jaunas ir perspektyvus sovietinis pilietis N. į labai tolimą kurortą (vizų tuomet į ten nereikėjo) išlydėjo jauną ir labai gražią studijų draugę B. Puoselėjo mintį: kai sugrįš, gal jau ne tik studijų draugais tapsim.
Bet draugė B. – nors ir pirmūnė, ir komjaunuolė, ir savo krašto patriotė – nebegrįžo. Nes gražiame mieste prie Kitos jūros ją paviliojo Kita meilė. Sovietinis pilietis N. – truputį paliūdėjęs – liūdėti nustojo. Ėmė domėtis kraštotyra, Sąjūdžiu (abu tuomet buvo nelegalūs), po to susirado legalią žmoną, ir sąlyginai linksmai gyveno.
Po to – po septyniolikos metų – prie lietuviškos jūros savo osteoporozę gydydamas – laisvos Lietuvos pilietis N. pajuto žiaurią lietuvišką nostalgiją jaunystei. Iš po pamušalo (čia kad būtų vaizdingiau) išsitraukė prieš septyniolika metų svetiman kraštan išlydėtosios telefono numerį ir ragelyje išgirdo graudų kūkčiojimą.
– Čia aš, – pasakė jis jai.
– Mano vyras žuvo lėktuvo katastrofoje, – pasakė ji jam. – Vakar.
Ir visai čia nepulsime – kaip kokie ekstrasensai – aiškintis, kas gi liepė jam po tiek metų paskambinti jai. Kažkas liepė.
Visai panašūs dalykai dėjosi ir toje nelietuviškoje per vieną iš lietuviškų kanalų transliuojamoje TV laidoje apie burtininkes ir ekstrasensus.
Ten seksualinis maniakas persekiojo kažkokią Lietuvai nežinomą šou verslo žvaigždę. Net nužudyti gąsdino. O žiniuonis iš Amerikos aiškino, kad visa tai – dėl neištesėto žvaigždutės pažado: mat žadėjo ji už to maniako ištekėti, bet neištekėjo.
– Kas dabar bus? – klausė pseudožvaigždūnė.
– Nieko nebus, – atsakė pseudoekstrasensas.
Ir būsimas laimingo tolesnio gyvenimo nuojautas prisiskyrė sau. Tada prasidėjo reklama. O po jos vėl tęsėsi „Ekstrasensų mūšis“.
Viename nelietuviškame bute, pasirodo, neįmanoma gyventi. Nes naktimis po jį vaikšto prieš trejetą metų anapilin iškeliavusi to buto šeimininkė. Ji tranko langus, duris, daiktelius nuo stalo mėto ir – nors laidos autoriai stengėsi, kad tai būtų šiurpu – Lietuvos žiūrovui tai tik šypseną kelia. Nes mūsų gelbėtojams (ne iš tos televizijos, kur ekstrasensus rodo, o iš kitos) beveik kasdien tenka su dar baisesniais herojais susitikti.
Bet gali jas žiūrėti, ir visiems sakyti, kad taip – tik žiūrėdamas – protestuoji prieš lietuviškos žemės išpardavimą užsieniečiams. Arba, kad protestuoji prieš Pranciškų Šliužą.
Jei nori būti pavyzdiniu ir šiuolaikišku lietuviu, privalai tokiomis laidomis netikėti. Bet gali jas žiūrėti, ir visiems sakyti, kad taip – tik žiūrėdamas – protestuoji prieš lietuviškos žemės išpardavimą užsieniečiams. Arba, kad protestuoji prieš Pranciškų Šliužą.
Gali prie tokių laidų deginti laiką. Arba manyti, kad tą ekstrasensų laidą iš Rusijos mums nupirko akylieji pokomunistinės erdvės viešųjų ryšių specialistai.
Kad ir ką darytum, tai yra pigiau nei keliauti į Ligoninės gatvę Vilniuje. Ne, ne sirgti. Ten vakar užvakar (specialiai susitikimams su lietuviais išnuomotame prabangiame bute) priiminėjo garsioji Estijos aiškiaregė A.Paide. Ir jums – šio rašinio skaitytojams – ji taip pat galėjo pakoreguoti likimą. Galėjo. Jei nebūtumėte jai pagailėję 500 litų.
O dabar – dar vienas netikėtas posūkis. Dar nepamiršote to pono N., prieš keliasdešimt kelerius metus prie šiltėjančios jūros išlydėjusio atšalančią savo draugę? Nuo to laiko iki vakar dienos praėjo dar daugiau metų. Kodėl iki vakar? O todėl, kad būtent vakar vėl suskambo telefonas.
– Iš kur tu sužinojai? – paklausė jis. – Ir ačiū už užuojautą.
– Už kokią užuojautą? – paklausė ji. – Negi kas nors numirė?
