O dabar – staigmena: nuo šio rašinio pradžios – gerbiamieji ir garbingieji – jums jau yra pameluota mažiausiai septynetą kartų. Bet jums tai patinka. Ir jūs tai ne tik skaitote, bet ir žiūrite. Nes laida „24 valandos“ tarp prasčiausiai Lietuvoje žiūrimų tikrai nepatenka.
Nors situacijos nė iš tolo nepanašios į tas, kurias vaidina Seimo artistai, nors lūšnelės, dėl kurių dažniausiai laidoje pjaunamasi, nė iš tolo neprimena Radžio apartamentų, o veikėjų samprotavimai yra keletą milijonų kilometrų nutolę nuo protų mūšių, jūs dažnai – patys to nejausdami – net meldžiatės, kad tik „24 valandų“ herojams pasisektų.
Paskutiniame šio trumpo rašinio sakiny tikrai parašysiu, kodėl taip yra. O dabar – įvadas į išvadas.
Toji jauna, bet jau išsiskyrusi šeima gyvena vieno kambario bute. Mat ji už butuką sumokėjo tiek ir tiek. Ir jo motina dar buvo davusi tiek ir tiek. Ir dar jis kaltina ją, kad ji pati nuo jo pabėgo ir galbūt permiegojo su kitu (tokiu Broniumi). Bet kadangi Lietuvoje visada kalti lieka vyrai, tai laidos vedėja (tokia Viltė) gina ir bando užtarti ją: „Taigi buvo Naujieji Metai, visko gali per juos atsitikti.“
Paskui jos motina buvusį žentą užsipuola: „Atiduok vestuvinį kostiumą, kurį tau nupirkau.“
Paskui jos motina buvusį žentą užsipuola: „Atiduok vestuvinį kostiumą, kurį tau nupirkau.“
Paskui kažkas pasako, kad abu labu tokie, mat net bulvės pas juos buvo supuvę. Paskui ji jam pasiūlo dabartinėmis jos sąlygomis pagyventi („kur laiptinėj prišikta ir primyžta“), o paskui epizodas ir baigiasi. Su tikėjimu ir viltim, kad viskas pasikeis.
Tada prasideda naujas laidos „24 valandos“ epizodas.
To epizodo herojus Voicechas kerta mišką. Į tą mišką atrieda jūsų mėgstamos laidos redaktorė. Sunku jai su bateliais snieguotame miške. Bet misija gražios redaktorės taip pat graži – paprašyti, kad kadais savo dukrą palikęs Voicechas, nupirktų tai dukrai batus.
– Neturiu pinigų, – sako Vocechas. Galiu duoti tik 10 tūkstančių baltarusiškų rublių.
Graži redaktorė apsidžiaugia:
– Duokit, – sako. Ir klausia Voicecho dukros. – Ar imsi?
– Imsiu, – sako Voicecho dukra.
Bet nepaima. Nes išaiškėja, kad 10 tūkstančių baltarusiškų rublių yra apie 50 lietuviškų centų.
– Ką aš padarysiu, – sako Voicechas, – kad jūsų „gosudarstva“ tokia.
Bet graži redaktorė nutaria jam įrodyt, kad valstybė ta visai nebloga. Ji nuvažiuoja į kaimo parduotuvę, kurioje pardavėja (net nepasitarusi su direktoriumi – čia graži režisūra!) ima ir padovanoja vargšei Voicecho dukrai visai neblogus batelius.
Čia baigiasi antras epizodas ir prasideda trečiasis.
– Tu esi myžalėlis nusimyžęs, – sako sena dievobaiminga kaimo bobutė kitame to paties namo gale gyvenančiam kaimynui Vaclovui. O Vaclovas filmavimo grupę pasikvietė, kad iš tos bobutės filmuotojai jam padėtų atsiteist 1000 litų – už sudegusias parketlentes ir dar šimtą litų už du sudegusius (o gal iškeptus ir suvalgytus) triušius.
Barasi jie ten ilgai. Net lazda baksnojasi. O žiūrovas informacijos gauna labai nedaug. Daugiau jos tik artimesnių kaimų (kuriuose taip pat nėra parduotuvės) gyventojams. Mat paaiškėja, kad spirituotą vyną, kuris šiaip jau kainuoja penkis litus, pas Vaclovo priešą Alfonsą dieną naktį gali nusipirkti. Už 10 litų.
Kaimynai nesusitaikė. Bet laida jau ir baigiasi.
Lieka laidos vedėjo Egidijaus baigiamasis žodis. Jis ir nustebino: „Jeigu būčiau žinojęs, kad šio vakaro laida baigsis, tai net pradėjęs jos nebūčiau.“
Bet tai dar nebuvo pabaiga. Pabaiga buvo tokia: „Ir zange zund, piši otkrytki! Gero jums vakaro!“
Žadėjau parašyti, kodėl tai yra. O gi todėl, kad Didžiųjų Švenčių metu mums visiems norisi tapti dalele tikros Lietuvos. Tik ar su tuo zange zund pavyko?
