 |
Maždaug trejus metus nerašau straipsnių, nes nebežinau, apie ką turėčiau rašyti. Viskas taip akivaizdu: demokratijos sunaikinimas, didėjanti socialinė ir ekonominė poliarizacija tarp turtingų ir vargšų, gerovės valstybės griūtis, visų gyvenimo sferų privatizacija ir komercializacija, ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau...
Jei kiekvieną dieną tau pateikiama beprotybė, tik laiko klausimas, kol pradėsi galvoti, kad sergi, kad kažkas su tavimi negerai. Toliau aš pabandysiu apibendrinti kelias mintis, kurios man atrodo svarbios.
1. Kalbėdami apie demokratijos „puolimą“ kalbame eufemizmais. Padėtis, kai mažumos mažumai leidžiama – t.y. tai yra legalu – rimtai kenkti viešajam gėriui, kad patys galėtų turtėti, yra podemokratinė. Kalta pati viešoji sfera, nes ji nesugeba išsirinkti atstovų, kurie suvoktų jos interesus.
2. Kasdien girdime, kad vyriausybės privalo „susigrąžinti rinkų pasitikėjimą“. „Rinkos“ iš esmės čia reiškia akcijų biržas ir finansų rinkas: tai yra tuos pačius spekuliuotojus, kurie, siekdami savo pačių arba savo klientų interesų, šluojasi kiek galėdami daugiau pelno. Ar ne jie palengvino viešosios sferos naštą neįsivaizduojama daugybe milijardų? Tai jų „pasitikėjimą“ aukščiausi mūsų išrinkti pareigūnai stengiasi susigrąžinti?
3. Mes visiškai pagrįstai piktinamės Vladimiro Putino „valdomos“ demokratijos idėja. Tačiau kai Angela Merkel prakalbo apie „rinka pagrįstą demokratiją“, kodėl tuomet ji gėdingai nepasitraukė?
4. Sovietinio bloko griuvimas padėjo kai kurioms ideologijoms išsikovoti tokią hegemoniją, kad ji priimama kaip natūrali būklė. Vienas pavyzdžių – privatizacija, kurią visi laiko absoliučiai teigiamu dalyku. Visa, kas liko viešosios sferos rankose, imta laikyti neefektyviu ir vartotojui priešišku dalyku. Tad visuomenėje įsivyravo atmosfera, kuri anksčiau ar vėliau turėjo priversti tą viešąją sferą atsisakyti savo pačios galios.
5. Kita nepaprastai sužydėjusi ideologija yra augimo ideologija: „Augimas nėra viskas – bet be augimo visa kita nieko neverta“, kažkada (2004 m.) pareiškė Vokietijos kanclerė. Neįmanoma kalbėti apie euro krizę neminint šių dviejų ideologijų.
6. Politikų, kurie turėtų atstovauti mums, kalba nebeužgriebia tikrovės (tai aš jau išgyvenau Vokietijos Demokratinėje Respublikoje). Jie kalba savimi pasitikinčiu tonu, kurio nebeatsveria niekas iš kitos derybų stalo pusės. Politika degradavo iki paprasčiausios priemonės, iki dumplių įpūsti augimo liepsnoms. Pilietis buvo pažemintas iki vartotojo statuso. Augimas savaime nieko nereiškia. Visuomenės idealas tada būtų pleibojus, kuris kuo daugiau ir kuo greičiau vartoja. O kas paskatintų milžinišką augimo protrūkį? Tik karas.
7. Paprasti klausimai: „Kam tai naudinga?“ ir „Kas iš to uždirba?“ vadinami vulgariais, tiesmukais, primityviais. „Argi ne visi esame toje pačioje valtyje?“ Bet kas tuo suabejojęs yra „įstrigęs klasių kovoje“. Socialinę ir ekonominę visuomenės poliarizaciją lydėjo garsios litanijos, kad mus visus sieja tie patys interesai. Kad pamatytum tokio tvirtinimo klaidingumą, užtenka pasivaikščioti Berlyne. Geresniuose rajonuose likę keli nerenovuoti pastatai yra išskirtinai tik mokyklos, vaikų darželiai, senelių namai, baseinai ir ligoninės. Vadinamuosiuose problemiškuose rajonuose nerenovuoti viešųjų įstaigų pastatai taip nekrenta į akis, o skurdas matyti pro praeivių dantis. Kaip šiandien sakytų demagogai: „Žinoma, gyvenome ne pagal kišenę, bet visi buvome gobšūs.“
8. Pajamų netekusią viešąją sferą demokratiškai išrinkti mūsų atstovai sistemiškai stūmė ir stumia į kampą. G.Schroderio vyriausybės laikais aukščiausias mokesčių tarifas Vokietijoje nukrito nuo 53 proc. iki 42 procentų, o pelno mokestis 1997–2009 metais beveik sumažėjo perpus – iki 29,4 procento. Nereikėtų stebėtis, kad valstybės iždas tuščias, nors bendrasis vidaus produktas kasmet vis augo.
9. Pasaka: tai, kas anksčiau mums buvo brukama kaip priešiškumas tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų, dabar brukama kaip priešiškumas tarp šalių. Kovo mėnesį Porto mieste (Portugalija), turėjau pristatyti vienos savo knygų vertimą. Draugiško susidomėjimo atmosferą netikėtai atšaldė klausimas iš publikos. Staiga visi tapome tiesiog vokiečiais ir portugalais, susėdusiais vieni prieš kitus kaip priešai.
Klausimas buvo nemalonus. Ar mes – tai yra aš, vokietis, – dabar euro pagalba bandome pasiimti tai, ko nepavyko pasiimti tankais? Niekam auditorijoje toks klausimas nepasirodė ydingas. Ir netikėtai aš atsakiau taip, kaip jie ir tikėjosi – kaip vokietis: „Niekas nieko nevertė pirkti prabangių „Mercedes“, – pasakiau įsižeidęs, – ir visi turėtų džiaugtis, kad gauna pigesnę paskolą nei gautų finansų rinkose.“ Prisiminiau visus straipsnius Vokietijos spaudoje, plūdusius PIGS šalis (Portugalija, Italija, Airija, Graikija, Ispanija), ir mano moralė subyrėjo į šipulius.
Per po to kilusį triukšmą atgavau sveiką protą. Kadangi rankoje turėjau mikrofoną, savo laužyta anglų kalba išlemenau, kad būčiau reagavęs taip pat kvailai, kaip ir jie, kad visi būtume įpuolę į tuos pačius spąstus, jei kaip portugalai ar vokiečiai būtume automatiškai palindę po savo nacionalinėmis spalvomis, kaip per futbolo varžybas. Tarsi pagrindinė priešprieša dabar būtų tarp vokiečių ir portugalų, o ne tarp viršutinių socialinių sluoksnių ir apatinių – tai yra tų, kurie tiek Vokietijoje, tiek Portugalijoje sukėlė tokią situaciją ir iš jos pelnėsi bei vis dar pelnosi daugiau nei turi teisę.
10. Galėtume kalbėti apie demokratiją, jei politikai egzistuojančią ekonominę struktūrą reguliuotų mokesčiais, įstatymais ir kontrolės priemonėmis bei priverstų rinkos žaidėjus žaisti pagal taisykles, suderinamas su viešosios sferos interesais. Reikia paklausti paprastų dalykų: Kas iš to gauna naudos? Kas iš to gauna pelno? Ar tai naudinga mūsų viešajai sferai? Galiausiai reikia klausti: kokios visuomenės mes norime? Tai, mano manymu, būtų demokratija.
Šioje vietoje turiu sustoti. Dar norėčiau pakalbėti apie profesorių, kuris pareiškė vėl ėmęs žiūrėti į pasaulį kaip būdamas penkiolikos metų; apie „ETH Zurich“ tyrimą, kuris išnagrinėjo korporacijų tarpusavio ryšius ir sudarė sąrašą 147 korporacijų, pasidalinusių pasaulį – 50 galingiausiųjų tarp jų yra bankai ir draudimo bendrovės (be naftos kompanijų). Norėčiau pakalbėti apie tai, kaip svarbu vėl pradėti į save žiūrėti rimtai ir rasti panašiai mąstančių žmonių, nes kitokia kalba negali kalbėti vienas.
