Išgirdusi apie šį pokalbį I.Šimonytė reagavo santūriai, bet leido Gabrieliui Landsbergiui su komanda veikti. Jie idėją pametėjo britų „Financial Times“ žurnalistams ir nurodė ištirti šią galimybę keliems ambasadoriams strateginėse sostinėse.
Praėjus dvejiems metams po pokalbio Gotlande, ne I.Šimonytė tapo NATO vadove, bet ją į aukštąją politiką atvedęs A.Kubilius tapo pirmuoju ES gynybos eurokomisaru.
I.Šimonytė realių šansų niekada neturėjo. Kontrastas tarp aukštų lūkesčių ir ribotų galimybių būdingas ne tik šiam – iki šiol neaprašytam – atvejui.
I.Šimonytė užsitarnavo gerą reputaciją dėl geopolitinės nuovokos, pašnekovams imponuojančio tiesmukumo ir atsakomybės jausmo.
Bet atėjus metui sutelkti platesnę paramą ir moderuoti skirtingus interesus, I.Šimonytei ne visada pasisekdavo.
Premjerės pareigas I.Šimonytė šiandien baigia priėmusi istorinių sprendimų, bet kartu neištesėjusi vieno iš svarbiausių savo pažadų rinkėjams.
Istoriniai sprendimai
Į istorijos vadovėlius I.Šimonytė pateks bent dėl vienos istorijos.
