Iki 2014-ųjų Lietuvos gynybos sistema buvo komos būklės – smegenys vadovybės pavidalu dar funkcionavo, tačiau kūnas, kuris yra koviniai junginiai, sugebėdavo tik „mirksėti“ dalyvaudamas NATO veikloje ar vos pajudinti pirštą, kai vykdavo retos, nedidelės apimties pratybos arba ginkluotės ir įrangos pirkimai homeopatiniais kiekiais.
Šis nusikalstamas aplaidumas buvo dangstomas sparnuotomis frazėmis apie pagarbą seneliams ir pokario kovų tęstinumą negandai atėjus, priklausymą stipriausiam žmonijos istorijoje kariniam aljansui.
Prakalbus apie konkrečius gynybos veiksmus karui atėjus, buvo šnekama apie sutelktų dalinių ir „spiečiaus“ taktikas – tai terminai, nusakantys itin greitą atskirų nedidelių karinių dalinių susitelkimą į bendrą formuotę, smūgį-pasalą priešui ir tokį pat greitą atsitraukimą išsiskirstant.
