Skubiai užprotestavo Vokietijos ambasada, bet kaip žinome, vagiui kepurė dega. Jei taip protestuoja, matyt, kažkas yra iš tikrųjų! Gowinas, budrus kaip pats Macierewiczius, nesileis suklaidinamas.
Rusija nesiliauja. Negana to, kad organizavo pasikėsinimą, pagrobė paskutinius tris pasikėsinimą išgyvenusius ir išgelbėtus Tupolevo keleivius (lėktuvo, patyrusio katastrofą Smolenske 2010 m.) – jei jų dar nenugalabijo, tai kažkur laiko uždarytus – ciniškai neperduoda mums Šventųjų Nuolaužų ir nesiliaudama svarsto, kaip mus užpulti.
Be to, nori įsigyti mūsų trąšų fabriką. Maža to, kad prezidentas yra Komo-ruskis, tai dar ir buvęs prezidentas Kwasniewskis ragina parduoti tą trąšų gamyklą rusams. Tai kvepia tikra valstybės išdavyste. Negana to, kad trąšų fabrikas, tai dar parduos ir dar rusams! Negali būti nepriklausomybės be trąšų (cheminių) ir juolab be gamyklos.
Lietuva taip klastingai persekioja Lietuvos lenkų tautinę mažumą, kad, remiantis pastaruoju metu Viešųjų reikalų instituto atliktu tyrimu, 75 proc. lenkų tautinės mažumos nežino, kad yra persekiojami.
Iš trijų okupantų tik Austrija elgiasi palyginti padoriai. Bet tai irgi gali būti apgaulinga.
Santykiai su Lietuva yra tokie, kokie yra. Lietuva taip klastingai persekioja Lietuvos lenkų tautinę mažumą, kad, remiantis pastaruoju metu Viešųjų reikalų instituto atliktu tyrimu, 75 proc. lenkų tautinės mažumos nežino, kad yra persekiojami.
Persekioti gali kiekvienas. Bet persekioti taip, kad pats persekiojamasis to nepastebėtų – tai tikras menas ir klasta. Tikriausiai tik lietuviai su mūsiškiais taip gali. Laimė, kad ministras Sikorskis pastebėjo klastą ir pasidarė išvadas – nekalbės su lietuviais tol, kol jie nesiliaus persekioję lenkų arba kol mūsiškiai nesusivoks, kad yra persekiojami.
Kadangi taip susiklostė, kad mūsiškiai Lietuvoje kaip tik yra valdančiojoje koalicijoje, gal tai jiems padės greičiau susivokti. Kol kas ministras Sikorskis su Lietuva praktikuoja naują diplomatijos rūšį – nekalba, nevyksta vizitų, laukia, kada santykiai pasitaisys patys.
Su Ukraina kitas rūpestis. Rytų Ukrainos nemėgstame, nes yra prorusiška. Vakarų Ukrainą mylime, nes yra antirusiška. Problema ta, kad Rytų Ukraina mus mėgsta, o Vakarų – nelabai. Užtat yra antirusiška. Tai, žinoma, svarbiausia.
Bent jau santykiuose su Baltarusija viskas paprasta. Nekalbame su krauju susitepusiu diktatoriumi Lukašenka, o myluojame visus Baltarusijos režimo priešininkus, kuriuos Lukašenka kažkaip užsienin išleidžia. Leidžiame milijonus antilukašenkinei Baltarusijos televizijai „Belsat“, nepaisydami to, kad niekas Baltarusijoje jos nežiūri.
Nežiūri tai nežiūri, bet mums smagu. Drauge Baltarusijos Piemonto statybos Palenkės vaivadijoje vos kruta. Pritrūkome pinigų vieninteliam Baltarusijos valstybei lojalių lenkų laikraščiui „Przegląd Prawoslawny“. Kalbame apie kelias dešimtis tūkstančių zlotų.
Apskritai kalbant, Rytų politika – tai nenutrūkstama sėkmės istorija.
Vidaus politikoje – akivaizdus pagyvėjimas. Aštrus ginčas suskaldė kairiuosius. Tai rimtas ideologinis ginčas. Pagaliau šiame ginče išryškėjo pozicijos ir tapo aišku, kuo SLD skiriasi nuo Palikoto judėjimo. Jei SLD mano, kad vaikams geriau skaityti nei rūkyti, tai Palikoto judėjimas mano, kad geriau rūkyti nei skaityti.
Eiliniam lenkui tai atsibodo ir jis renkasi trečią kelią. Eina išgerti. Ir tikriausiai yra teisus.
Profesorius J.Widackis yra pirmasis Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo. Šis jo feljetonas paskelbtas „Przegląd“ laikraštyje.
