Britų „The Economist“ neretai intelektualiai paprovokuoja ir tą sėkmingai daro beveik 180 metų, tačiau Piotro Turčino (čia taip turbūt reikėtų sakyti?), Konektikuto universitete dirbančio mokslininko, tyrimų pristatymas praėjusių metų gruodį – ypač įdomus.
Piotras Turčinas, JAV šiandien pristatomas kaip Peter Turchin, rusų disidento sūnus, didžiąją gyvenimo dalį dirbantis anoje Atlanto balos pusėje, prieš dešimtmetį pasidalino baugia pranašyste.
Pasak Piotro, „kitas dešimtmetis, greičiausiai, bus augančio nestabilumo JAV ir Vakarų Europoje laikmetis“. To nestabilumo, tos suirutės priežastimi autorius laikė... dabar nenukriskite – jaunų absolventų su mandrais mokslo laipsniais perteklių.
Na, tiesiog universitetai taip štampuoja visokius (tipo) mokslinčius, kad anie tiesiog neturės kur pasidėti ir ims pjudytis kits su kitu.
Anot mokslininko, tai lems populizmo bangą, kuri kaip tik ir suvešėjo šokiruojančiais Brexito, o tada ir Donaldo Trumpo pasirinkimais abiejose Atlanto pusėse, bei sukėlė ištisą protestų cunamį nuo „geltonųjų liemenių judėjimo“ Prancūzijoje iki Black Lives Matter JAV.
To nestabilumo, tos suirutės priežastimi autorius laikė... dabar nenukriskite – jaunų absolventų su mandrais mokslo laipsniai perteklių.
P.Turčiną „pranašystės“, o tiksliau – jo moksliniai tyrimai pavertė tikrai „kliodinamikos“ disciplinos žvaigžde. Kliodinamika (nepainioti su kūno dalimi) yra mokslas, pasitelkiantis matematiką istoriniams pokyčiams modeliuoti.
Nuo pat senovės Romos laikų, Turčinas sako, visuomenės „bangavo“ tarp sąlyginio politinio stabilumo ir nestabilumo periodų, trunkančių apie pusę amžiaus – 50 metų.
Vašingtone pasiekti susitarimo tarp respublikonų ir demokratų šiandien, atrodo, yra neįmanoma, tą visi puikiai žinome, tačiau mažai kam žinoma, kad konfliktų gausus laikmetis buvo ir apie 1900-uosius, kai pasaulis vėl grįžo prie bendradarbiavimo praėjusio amžiaus viduryje.
Mokslininkas, cituoja „The Economist“, mano, kad visuomenės yra kompleksinės sistemos, veikiančios pagal tam tikrus dėsnius, ir ramybės periodus jose dažnai keičia chaoso etapai ir atvirkščiai. Turčinas it koks marksistas istoriją mato per klasių kovą, tačiau savo analizę daugiau grindžia ne darbininkų (liaudies arba „apačių“, kaip pas mus neseniai tapo populiaru sakyti), tačiau domisi elitu ir tuo, kaip elitas konkuruoja tarpusavyje. Vienas pavyzdys yra kvalifikuotų „džigitų“ ir „čikitų“ gausa, palyginti su valdiškų darbų skaičiumi – pretendentų daug, o galimybių – nelabai.
Ir, anot autoriaus, kova juo didesnė, juo didesnė ekonominė nelygybė šalyje, nes nauda, kurią gauni būdamas aukštumose – didesnė, bet didesnis ir nuostolis, jei „korta tau nepaeina“.
„Falšingos“ pagiežos jausmas, sako, yra daug stipresnis tiems, kurie jau „užauginti būti elite“, na, o mūsų visuomenės problemą tik tirština, mat švietimo sistemos darosi vis prieinamesnės.
O pažiūrėkite, kiek Lietuvoje žmonių su aukštuoju išsilavinimu? Gerai, kad dalis tų diplomuotų grindis šlifuoja užsieniuose (kas neturi tokių draugų?), o ir nelygybė čia tpfū tpfū tpfū ne tokia jau ir didelė (bent kol kas).
Pasak Turčino, politinio chaoso receptas toks: išsilavinę, aktyvūs žmonės protestuoja, sukeldami grumtynes dėl politinės ir ekonominės galios, nustoja bendradarbiauti, o tuomet kuriasi konkuruojantys elitai ir tvarka... pabyra.
Šiandien Jungtinėje Karalystėje apie 30 procentų britų aukštųjų mokyklų absolventų yra per daug išsilavinę savo darbams, o įpirkti būstą daugelyje Vakarų šalių, taip pat netrukus ir Lietuvoje, darysis nebeįmanoma. Nuomosies visą gyvenimą nebent baba „pasikoroninus“ paliks butą Antakalnyje, jei genai tau buvo maloningi.
Tai iš dalies paaiškina, kodėl išsilavinę ir santykinai neblogai gyvenantys žmonės ima simpatizuoti radikalioms idėjoms. Na, tiesiog logiška, o kodėl ne, kai gyvenimas nelabai maloningas?
Ir vis tik, teksto herojus pasakoja, ilgainiui žmonės pasiilgsta tvarkos ir chaoso periodas – baigiasi. Optimistai galėtų sakyti, kad tą matome jau šiandien – Donaldas lauk, populistų sukilimas Europoje irgi, atrodo, į pabaigą, o Johnsonas Londone jau sako, kad žiauriai reikia investuoti į profesinį mokymą tam, kad jauni žmonės neitų į tuos velnio universitetus, o siektų tiesiog paprastos, bet reikalingos karjeros.
Ar dar kažką galima padaryti?
XX a. pradžioje amerikonai kilstelėjo paveldėjimo mokesčius tam, kad būtų pristabdytas paveldėtosios aristokratijos gimimas beigi griovė trastus (nuo angliško termino „trust“, čia kai tėtė atiduoda tau labai daug dolerių, jie auga, bet tau nieko daryt nereikia, visokie gudragalviai už tave visą darbą padaro).
Šiandien būtų jau galima aktyviau užsiimti prieinamo pigaus nekilnojamo turto programomis, ką gana progresyviai siūlė modernieji lietuvių kairieji, darbo rinkos dereguliavimas galėtų padėti kurti gerų darbų „pertekliniams“ elitams. Na, gali daug ko prigalvot, kai žinai, kam.
