Viso spektaklio metu nuo scenos į žiūrovus žvelgia realaus dydžio Antonello da Messina tapytas Jėzaus Pasaulio Išganytojo portretas („Salvator Mundi“, apie 1465–1475). Jėzus tarsi stebi spektaklį, žvelgdamas tiesiai publikai į akis.
Mane nustebino istorijos autentiškumas: sūnus su neišsemiama kantrybe rūpinasi savo senu ir paliegusiu tėvu. Nors kai kurie režisūriniai sprendimai gali pasirodyti šokiruojantys, vaizduojami įvykiai išties labai tikroviški. Tai realybė, su kuria kas dieną susiduria daugybė žmonių, stebinčių, kaip prieš jų akis nyksta artimas žmogus, ir padedančių jam tai ištverti.
Mano nuomone tai yra pats svarbiausias Kristaus paveikslas. Sūnus, atsiklaupiantis prieš savo tėvą, kad jį nupraustų, daro tą patį, ką darė Kristus, kai plovė savo mokinių kojas likus vos kelioms valandoms iki išdavystės.
Režisierius neturi man duoti atsakymo. Aš pats turiu jį surasti. Tačiau jis gali man užduoti klausimą.
Tėvas savo dvasine ir fizine negalia mums primena Jėzaus žodžius: „Aš buvau ligonis, ir jūs mane aplankėte“ (Mt 25:35-36). Silpstantis tėvas kartu įkūnija ir Jėzaus atvaizdą. Beviltiškos situacija, kurioje atsiduria tėvas ir sūnus, iškelia egzistencinį klausimą: kur yra Dievas, kai žmonės kenčia?
Šis klausimas aktualus visais laikais. Jei Jėzus yra Pasaulio Gelbėtojas, tuomet kur Jis? Būtent šis klausimas kyla visiems spektaklio žiūrovams, tiek tikintiems, tiek ne. Nieko neturėtų stebinti tai, kad sūnų apninka abejonės ir jis sukyla prieš Jėzaus portretą. Neviltis ir maištas prieš Viešpatį, kuris nesikiša į žmogaus gyvenimą, minimi ir Biblijoje. Juk pats Jėzus galų gale sušunka: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mk 15:34).
Tėvo blogėjanti sveikata ir jo sūnaus bejėgiškumas neišvengiamai supriešinami su Antonello da Messinos tapytu ramiai besišypsančiu Jėzaus atvaizdu. Tikrai ne su tokiu Jėzumi gali save tapatinti palūžęs žmogus. Aš, kaip krikščionis, būtent taip suprantu šią problemą. Tėvo ir sūnaus neviltis tikrai neatsispindi giedrame Pasaulio Išganytojo veide. Tokią neviltį išreikšti galėtų nukryžiuoto, kenčiančio Jėzaus atvaizdas, kuris taip pat parodomas spektaklyje.
Vaikai į Išganytojo atvaizdą mėtantys granatas – tarsi įsikūniję minios šūksniai per Didįjį penktadienį: „Ant kryžiaus jį!“ (Mk 15:13). Po kelių minučių audros ir sąmyšio teatras paskęsta tamsoje. Pasaulio Išganytojo vaizdas išnyksta. Kurį laiką nesimato nieko. Tai yra Didžiojo penktadienio tuštumos absurdas.
Triukšmui nutilus, Išganytojas vėl tampa matomas, tačiau nebe toks ryškus kaip anksčiau. Dabar jis tarsi filigraninis, svyruojantis tarp matomo ir nematomo. Visiems veidams išnykus, lieka tik vienas – Kristaus – veidas. Tai sukrečiantys vaizdai. Menininkas mus palydi iki tikėjimo kryžkelių. Vieną dieną iš šio pasaulio išnyks visi veidai ir liks vien beveidė tamsa arba išliks tik vienas veidas, kuriame atpažinsime ir atrasime save – prisikėlusio Jėzaus Veidas.
Tikrai ne su tokiu Jėzumi gali save tapatinti palūžęs žmogus. Aš, kaip krikščionis, būtent taip suprantu šią problemą. Tėvo ir sūnaus neviltis visiškai neatsispindi giedrame Pasaulio Išganytojo veide.
Antroji galimybė yra troškimo variklis. Pjesės pabaigoje ant Jėzaus veido pasirodo žodžiai: „Tu – (ne) mano ganytojas“. Žodis „ne“ nedominuoja, jis lieka šone – miglotas ir neapibrėžtas. Jis reiškia abejonę. Ar Jėzus „mano ganytojas“, ar ne? Režisierius atsakymo nepateikia, tačiau užduoda klausimą, į kurį atsakymo turiu ieškoti pats. Ar galiu teigti, kad Jėzus – mano ganytojas? Prisiminiau žodžius, kuriuos pasirinkau savo vyskupiškajam šūkiui: „Ėriukas taps jų piemeniu.“ Ėriukas, tapęs mūsų piemeniu, nėra miela maža avelė, strykčiojanti po pievą. Prieingai, tai ėriukas, apie kurį Biblijoje sakoma: „Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos“ (Iz 53:7). Kančiose negalėčiau susitaikyti su jokiu kitu ganytoju, kaip tik su šiuo avinėliu. Tai tikinčiojo mintys. Būtent tokią žinią man siuntė Castellucci spektaklio vaizdai.
Kiti tikintieji ir netikintieji, ko gero, šį spektaklį interpretavo visiškai kitaip. Tikras menininkas visuomet užduoda klausimą, leisdamas atsakyti pačiam žiūrovui. Po spektaklio pasilikau ir pabendravau su režisieriumi bei aktoriais. Tai buvo nuostabus pokalbis. Jie man papasakojo, ko siekė šiuo spektakliu, o aš jiems pasakiau, kaip jį supratau, ką patyriau žiūrėdamas ir ką apie tai ruošiuosi parašyti. Diskusijoje dėl Castelucci spektaklyje naudojamų vaizdinių nepalaikau nė vienos pusės, tiesiog noriu, kad mano, kaip Bažnyčios atstovo, išsakyta konstruktyvi nuomonė padėtų žiūrovams suprasti šį spektaklį ir atsakyti į jame iškeltus klausimus.
Johanas Bonny yra Antverpeno (Belgija) vyskupas. Šis jo straipsnis buvo išspausdintas dviejuose Belgijos laikraščiuose - „De Morgen“ ir „De Standaard“.
