Kalbu ne tik apie JAV ir D.Trumpą, bet ir apie nemenką dalį Vakarų demokratijų, kuriose vyksta procesai, realiai galintys pabudinti šmėklas iš praėjusio amžiaus ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio. Iki to dar toli, demokratija vis dėlto turi šiokį tokį atsparumą, bet pavojus visgi yra.
Analizuojant, kas šiuo metu vyksta, norėčiau eiti giliau, ne tik iki prieškario totalitarizmo bangos, ir žvilgtelėti į gilias valdymo tradicijas ir gaires. Susidaro įspūdis, kad pagrindinis iššūkis vis dėlto nėra tiesioginis demokratijos neigimas, tačiau subtilus, nematomas grįžimas į kitą būklę. Tai, ką dabar stebime, tam tikromis prasmėmis primena „modernų feodalizmą“, kai centrinėje valdžioje pastatomas stiprus „feodalas“ ir slapčia susitariama su įvairiais įtakos centrais – oligarchais, lobistais ar kitomis struktūromis.
Demokratija tampa tik tam tikru kontrolės perėmimo mechanizmu ar priemone, kur paprastam piliečiui ir jo balsui pateikiamos ribotos ir gerokai supaprastintos pasirinkimo alternatyvos, o „feodalų atstovas“ atrodo kaip rimtas, stiprus ir potencialus valdovas.
Kaip bebūtų, yra dėl ko nerimauti. Susidaro įspūdis, kad praleistas ne vienas rimtas signalas apie prastėjančią politikos būklę, taip pat ir Europoje. Nesu visiškai tikras, ar suvokiama, kas iš tiesų vyksta, ir ar yra įgūdžių imtis greitų ir efektyvių permainų išvengiant atvirų vidinių ir išorinių konfliktų.
Savotiškos vilties teikia kai kurie duomenys apie Lietuvą. Pagal neseniai darytą apklausą apie totalitarines tendencijas įvairiose šalyse, Lietuva pirmauja visoje Europoje pagal atsparumą autoritariniam populizmui.
Manau, kad ne vienas lietuvis nustebs dėl tokio rezultato, gal net bandys prieštarauti. Tačiau manau, kad šiuose duomenyse būta nemažai tiesos. Kad lietuviai gali būti tam tikri populistai ir greitai pakeisti savo politinį lojalumą – taip. Tai rodo vis naujų politinių partijų dažnai stebėtina sėkmė rinkimuose (kita vertus, kai partijos nepasiekia norimų rezultatų, jos greitai išmetamos užmarštin).
Kad tarp lietuvių galima aptikti kartais užslėptų totalitarinių minčių ir apmąstymų – be abejo (kiek tai susiję su tikrais užmojais, o kiek su savotiška provincialumo išraiška – neaišku). Tačiau iki sėkmingos populistinio ir totalitarinio politinio veikimo sąveikos, drįstu teigti, – toli kaip iki Vladivostoko ar Vašingtono.
Ar taip iš tiesų yra ir, jei taip, kodėl, žinoma, galima padiskutuoti. Tačiau faktas, kad lietuviai neblogai žino, kas yra tikrą laisvę ribojantis totalitarizmas ir jo apraiškas labai greitai atpažįsta. Nesvarbu, ar totalitarizmas būtų su rusišku, ar vakarietišku prieskoniu.
Galimi iššūkiai yra iš tiesų įspūdingi. Iš vienos pusės – meluojantis, agresyvus imperialistas su ginklu rankose, iš kitos – vidinė, klastinga grėsmė pačiam moderniosios civilizacijos valdymo mechanizmui. Neįmanoma numatyti, kaip viskas toliau klostysis, tačiau, manau, Lietuva kiek geriau tam pasiruošusi negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kalbame apie šalį, kur laisvės kovos naratyvas gyvas.
Lietuvoje dar tebereikia, vaizdžiai tariant, mokėti valdyti ir plunksną, ir automatą. Tai vieta, kur, kai yra reikalas, būtina būti kietam ir nepalaužiamam, o, kai reikia, paisyti svarbiausių žmonijos išlikimo principų – tolerancijos, lygių teisių, orumo. Laisvė ir tikras orumas eina ranka rankon.
Kai čia atvykau pirmą kartą, 1990-aisiais, mačiau mažą, negirdėtą tautelę kuri buvo pasiryžusi kovoti iki galo. Ryžtas darė įspūdį, pasilikau. Gali būti, kad teks kartu dar šiek tiek pakovoti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie JAV saugumo supratimą
