Viena vertus, viskas gana paprasta – iki šiol vyksta tai, ką galima pavadinti Brazausko-Landsbergio kova dėl politinės „teritorijos“. Šios dvi asmenybės padarė milžinišką įtaką politinei sistemai ir iki šiol realiai formuoja politinės arenos rašytas ir nerašytas – taisykles, nepaisant to, kad socialdemokratų patriarchas Algirdas Brazauskas jau prieš 6 metus iškeliavo į Anapilį, o konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis jau senokai pasitraukė iš aktyvios politikos.
Stebint socialdemokratus matyti, kad vis dar galioja Brazausko „CK principas“, kai tas, kuris turi sėdėti iki galo, tą ir daro, o kiti laukia savo eilės. Pvz., labai vykęs politikas Linas Linkevičius tebesitrina kažkur aplink 30 vietą, kol tie, kurie pagal visus įmanomus kriterijus (pvz., B.Vėsaitė) turėtų reitinguotis toli po jo, tupi sąrašo viršuje. Bronius Bradauskas, kuris pagal savo „ideologinį“ įvaizdį iš viso neturėtų būti socdemų sąraše (pagal savo idėjas verčiau, vaizdžiai tariant, socdemus turėtų medžioti su savo naktiniu taikikliu), taip pat sąrašo viršuje.
Savo ruožtu, konservatoriai toliau bando konsoliduotis aplink Landsbergio aurą. Tai daroma ne tik tiesiogine prasme, bet ir anūko pavidalu. Tą galima matyti iš sąrašo sudėties, kur tam tikras „palikimo lojalumo“ faktorius dažnai yra svarbesnis negu turėtų būti. G.Landsbergio lojimas ant socdemų, dažnai nespėjant net pateikti argumentų, man labiau primena senų laikų „L-B karus“ negu konstruktyvius debatus.
Tenka pripažinti, kad „asmenybių“ Lietuvos politikoje netrūksta, tačiau jų kol kas su minėtomis legendomis negalima palyginti net iš tolo.
Kiti politinio lauko dalyviai stengiasi įsiterpti politiniame tarpeklyje tarp tariamos kairės ir dešinės, tačiau dažnai jau ne „asmeniškai“. Tą savo laiku darė Viktoras Uspaskichas, kuris, kai suprato, kad jam vietos nėra, siuntė savo „torpedas“ į įvairius postus. Taip pat, manau, neatsitiktinai Valstiečių ir žaliujų lyderis Ramūnas Karbauskis net nepretenduoja pats valdžią, o „iš Ispanijos“ siunčia savo supirktą „krepšinio komandą“ į mūšį. Įdomu, kad liberalų vadas Remigijus Šimašius (kita liberalų „asmenybė“, kaip žinia, gėdingai dingo iš ekrano) ir toliau liks Vilniaus meru, kur toliau, iki tam tikro laiko, galės ramiai auginti savo politinius raumenis.
Paraleliai su „asmenybių ir žaidėjų“ pastangomis vyksta visiškai kitas procesas, kurio dalyviai kardinaliai skirtingai žiūri į realybę. Geriausias to atspindys, turbūt, jauni žmonės, kurie, tarkime, specialiai klausia politinių veikėjų angliškai, o pastarieji piktinasi, kad angliškai nekalbės.
Šie jauni žmonės, nauja karta, su pasibaisėjimu, gal ir pasimetimu, žiūri į politinį peizažą, kuris dažnai visiškai neatitinka jų pasaulėžiūros. Tačiau užuot realiai stoję į politinę kovą, jaunimas metasi į „tapinizmą“. Tai, tenka pripažinti, įdomus, tačiau sunkiai įvertinamas reiškinys, esantis kažkur tarp „politinio meno“ ir efemerinės hipstermedijos. Aišku, tai yra geriau negu nieko, bet kelia abejotiną klausimą – ar tai skatins jaunimą „to walk the walk“ (įsikinkyti į darbus)?
Lietuvos politinė kultūra per 25 metus išsivystė nepakankamai. Dėl asmenybių svorio užgožtų dviejų didžiausių partijų iki šiol politika sunkiai transformuojasi. Kitos jėgos, besinaudodamos skirtingomis taktikomis, bando tarp jų įsisprausti. Deja, kol kas ne itin sėkmingai. Be to, šis sudėtingas politinis procesas vyksta „kontrbaronų“ ir kitų pokomunistinio-neokapitalistinio laikotarpio atliekų fone. Gal kiek simboliška, kad nušautas šuo, ko gero, įkūnija tai, ko mes visi norime.
Manau, kad šių rinkimų „laimėtojai“ vis dėlto bus konservatoriai. Nebūtinai dėl to, kad konservatorių programa būtų „geresnė“ ar realesnė (147 000 darbo vietų?), o dėl to, kad jie turėjo sumanumo kiek įmanoma atnaujinti, jei ne politinį variklį, tai bent veidus.
Niūriai kalbu? Na, gal vis dėlto ne viskas taip blogai. Nepaisant to, kas sėdi ar nesėdi Seime, šalyje vyksta daug teigiamų dalykų. Per atgautos nepriklausomybės laiką Lietuva yra įtvirtinusi savo valstybingumą, toli gražu ne visi, kurie pateks į būsimą valdžią, yra idiotai. Sisteminis politinis mąstymas atsiranda ir taps vis brandesnis.
Manau, kaip bebūtų keista, šitie rinkimai bus savotiškas atsparos taškas teigiamiems pokyčiams.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie sistemingą mąstymą ir buvimą politikoje
