ES buvo visiškai politinis projektas, tačiau šiandien, visų pirma, ji gyvuoja finansiniame-biurokratiniame pavidale. Taip, laikui bėgant, ES nepavyks tokiai išlikti.
ES nenumaldomai artėja prie apsisprendimo dėl savo tolesnės tapatybės. Arba ji susitrauks ir virs tam tikra „Hanzos“ sąjunga, kuri, visų pirma, būtų skirta komercinei laisvei su ją reguliuojančia biurokratija. Arba ES pereis į rimtesnę politinę formą, gerokai aiškiau apibrėždama save.
Manau, dėl įvairių priežasčių „Hanzos“ variantas netinkamas. Tai vestų į dar didesnius neaiškumus, dar didesnius pavojus. Aplink esantis pasaulis Europą vertina kiek kitaip, negu Europa vertina pati save. Kita vertus, Jungtinės Karalystės pavyzdys parodė, kad reikia didinti piliečių sąmoningumą, populiarinti suvienytos Europos idėją, o tai galima padaryti tik tuomet, jei ES sudarančios šalys aktyviau dalyvaus suvienytos Europos formavimo procesuose.
Čia ir slypi paradoksas. Viena vertus, ES turi tapti „minkštesne“ – mažiau formalizuota, labiau prieinama ir suprantama savo piliečiams. Tuo pačiu ji turi tapti „kietesne“, ryškiau parodyti kitiems, kokius interesus ji pasiruošusi plėtoti ir apsaugoti.
Pradėti galima nuo vieno didžiausių šių dienų Europos galvos skausmų – Rusijos. ES nesuprato (ir dar faktiškai iki galo nesupranta), jog pasiūlydama Ukrainai Asociacijos sutartį Europa drastiškai kišosi į itin keblius geopolitinius reikalus. ES, naudojant modernią terminologiją, beveik paskelbė „hibridinį karą“ Rusijai. Ne, ES tikrai nėra karinė imperija, bet jos veiksmai iš išorės kartais gali būti suprantami pagal tokią logiką.
Tuo pačiu ES privalo suprasti, kad negali visų išorinių problemų spręsti pinigais. Į pietus nuo Europos, kur dvi šalys (Irakas ir Sirija) bei aplink jas esantis regionas ėmė byrėti, ES bando „uždėti pleistrą“, tai yra, rūpintis pabėgėliais, bėgančiais į Europą, mokėti už jų stovyklas ir, faktiškai, duoti nemenką „kyšį“ Turkijai už sąlyginę „padėties kontrolę“.
Tačiau, realiai žiūrint, ES tik minimaliai stengiasi spręsti problemas, kurios potencialiai gali turėti gerokai rimtesnių pasekmių nei įžvelgiame dabar.
ES tiek Ukrainoje, tiek Viduriniuose Rytuose perduoda savo užsienio politikos mandatą JAV ir iš dalies NATO, moka pinigus, dotacijas ir tikisi, kad viskas praeis. Deja, taip nebus.
Žiūrime į Jungtinę Karalystę ir pagal tai bandome suprasti, kas bus toliau su ES. Tačiau, manau, reikia žiūrėti ne Londono kryptimi, o įvertinti Lietuvos ir Estijos patirtį.
Norint spręsti problemas, reikia gerokai giliau įsiskverbti į esamų konfliktų esmę, rasti būdus, kaip juos malšinti ir išspręsti. Tai reikalauja ne tik pinigų, bet ir politinio ryžto. Jeigu, pavyzdžiui, ES mato reikalą remti Ukrainą ( lyg ir mato) reikia suprasti, kad tik „minkštas“ rėmimas, turint tokį priešininką kaip Rusija, problemos neišspręs. Jokiu būdu nesakau, kad reikia tiesiogiai įsivelti į karą, bet galima įvairiais būdais Ukrainai suteikti gerokai stipresnį užnugarį. Taip pat ir Viduriniuose Rytuose galima aktyviau bandyti stabilizuoti padėtį.
ES pagrindinė vidinė problema, nors kiek kitokia, taip pat susijusi su aiškumu ir apibrėžimu. Paprastas ES pilietis menkai supranta ES struktūrą, visų pirma į tai žiūri kaip į didžiulę biurokratiją, kur reikalai sprendžiami pagal ne visuomet suprantamą logiką.
ES valdininkai taip pat ne visi yra aukščiausios rūšies, o dažnai net dekoratyviniai. Geriausias pavyzdys – Europarlamentas, kur dažnai į „auksinę tremtį“ siunčiami kontroversiškos arba abejotinos reputacijos politiniai veikėjai kurie, vaizdžiai tariant, neranda vietos namie. Ir net veda aiškią antiES politiką (!).
Kaip paradoksaliai beskambėtų, Jungtinės Karalystės išėjimo kontekste, manau, metas didinti vidinės ES demokratijos dinamiką. Patirtis rodo, kad Europoje gyvenantys žmonės turi aktyviau prisidėti prie ES vystymosi. Kitaip ir toliau jiems galvas kvaršins visokie oportunistai. Jūs manote, kad Jungtinės Karalystės klounai yra blogiausias variantas? Oi, ne.
Laimei, šiandien įmanoma gerokai didinti piliečių tiesioginį dalyvavimą. Geriausias pavyzdys, kaip tai daryti – Estija, kur aktyviai plėtojama e-demokratija, o piliečiai turi stebėtinai daug galimybių aktyviai prisidėti prie įvairių lygių sprendimų procesų. Žinoma, reikia aptarti, kaip ir iki kokio lygio toks aktyvumas galėtų būti skatinamas, bet, kad taip reikia daryti –neabejotina.
O kalbant apie užsienio politikos raidą, Lietuva Ukrainos kontekste elgiasi pavyzdingai, rodo sugebėjimą, ryžtą ir sumanumą tiek humanitariniame, tiek kariniame, tiek politiniame sektoriuje. Aktyviai veikdama Ukrainoje, kaupdama patirtį ir augindama autoritetą konflikto kamuojamo šalyje Lietuva ateityje galės veikti dar efektyviau. Matome tik pradžią.
Kodėl čia kalbu apie Baltijos šalių pavyzdį? Taip, šios šalys elgiasi protingai sudėtingoje situacijoje, bet, yra dar vienas momentas. Abi šalys supranta, kad kovoja dėl savo išlikimo. Lietuva tai suvokia matydama išorinę grėsmę, kurią kelia geopolitinė padėtis. Estija tai suvokia dėl demografinių problemų, nes, norėdama išlikti, privalo didinti savo piliečių tiesioginį dalyvavimą sprendimų procesuose.
Šiandien žiūrime į Jungtinę Karalystę ir pagal tai bandome suprasti, kas bus toliau su ES. Tačiau, manau, reikia žiūrėti ne Londono kryptimi, o įvertinti Lietuvos ir Estijos patirtį. Šių dviejų nedidelių ES narių pastangos daugiau pasako apie tikrąją ES padėtį negu matyti iš pirmo žvilgsnio.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie ES IR NATO
