Kaip bebūtų, tuometinė labai griežta kalbos politika laikui bėgant buvo sušvelninta ir net pakeista. Šiandien pasienio suomių kalba „meänkieli“ („mūsų kalba“), su švediškais ir kai kuriais samių kalbos inkliuzais (ir kai kuriom prasmėm primenanti „tuteišių“ kalbą Lietuvos pasienyje su Lenkija ir Baltarusija), turi oficialų mažumų kalbos statusą. Žmonės, kurie ją moka, tuo didžiuojasi. Kalba labai prisideda prie teigiamos pasienio gyventojų tapatybės.
Nuo tų laikų esu kiek jautresnis kalbos klausimams negu įprasta. Gyvenimas Baltijos šalių kontekste, be abejo, kartais duoda galimybę būti dar jautresniam. Esu vieną kartą Rygoje aprėkęs rusiškai kalbantį žmogų. Mokiausi latvių kalbos ir galų gale, kai visi atsakydavo rusiškai, atsibodo. Pokalbis vyko maždaug taip: „Aš čia dvi savaites ir jau šneku latviškai, o jūs čia kiek???“.
Tolerancija ir kitoniškumo puoselėjimas yra ne tik „gražu“, tai – išlikimo ir vystymosi sąlyga, tuo labiau tokioje daugiasluoksnėje Lietuvoje.
Kartais mane stebina, kaip vis dėlto glaudžiai čia gyvenantys žmonės sieja savo tapatybę būtent su kalba, ar tai būtų lietuvių, lenkų, rusų ar dar kokia nors kalba. Tačiau nebūtinai stebiuosi taip, kaip galima įsivaizduoti.
Kalbos puoselėjimas nebūtinai reiškia jos mokėjimą. Čia gyvena daugybė žmonių, save priskiriančių prie lenkų, bet jie prastai kalba lenkiškai ar visai tos kalbos nemoka. Dar yra lietuviai, kurie labiau negu bet kas kitas didžiuojasi, kad gerai moka rusiškai. Taip pat stebina tie lietuviai, kurie pabrėžia kalbos svarbą, tačiau rašydami daro daug klaidų.
Seniai supratau, kad kalba čia turi didesnę reikšmę negu, tarkime, Skandinavijoje, bet nebūtinai kaip „kalba“, o daugiau kaip tapatybės išraiška, turinti gana stiprių politinių ar net geopolitinių prieskonių.
Gatvių pavadinimų klausimas – puikus pavyzdys. Aš visiškai nieko prieš, kad gatvių lentelės būtų įvairiomis kalbomis. Tai suteikia įdomaus kosmopolitinio prieskonio, kaip, pavyzdžiui, Suomijoje, kur mėgstu vaikščioti Helsinkyje ir lyginti suomių ir švedų pavadinimus.
Žinau, be abejonės, kad Lietuvoje tas klausimas turi istorinio nesusikalbėjimo niuansų, kad jame gali slypėti įvairių istorinių nuoskaudų, kad net yra tam tikro įtarumo. Kad kalba, mat, visų pirma reiškia vienokių ar kitokių ambicijų pirmenybę. Nors ir galiu tai suprasti, manau, kad, reikia kiek kitaip į tą dalyką žiūrėti.
Koks bebūčiau karingas ir „nacionalistiškas“, dalyvaudamas Ukrainos karo peripetijose pradėjau suvokti, kad valstybė gali būti valstybė tik tuo atveju, jei jos piliečiai ten jaučiasi kaip „namie“. Kad jų unikali tapatybė yra pripažįstama ir net puoselėjama. Didžiosios (nebūtinai pagal „fizinį“ dydį) laisvos valstybės privalumas – kad ten yra erdvės savo tapatybę išreikšti. Gatvės pavadinimo klausimas tokiu atveju įgauna kiek kitokią prasmę ir nėra tik kažkieno ambicijų ženklas.
Kita vertus, nemanykime, kad čia nuolaidžiaujama mažumoms. Valstybė yra valstybė, jei gyveni Lietuvoje, privalai mokėti lietuviškai, nebūtinai tobulai, bet mokėti būtina. Kiekviena kalba, kurią moka pilietis, papildomas jos puoselėjimas viešai tampa dar vienu šalies ramsčiu.
Jei dar norima bendrai puoselėti kalbų ir kultūrų sąsajas, tarkime, Vilniuje kabinant gatvių pavadinimus skirtingomis kalbomis – lietuvių, rusų, lenkų, islandų ir t.t., nematau nieko blogo. Atvirkščiai, tai itin geras būdas įtvirtinti tarptautinę bendruomenę Lietuvoje. Tegul būna daugiau tų lentelių, laukiu! Manau, beje, kad prezidentas Antanas Smetona irgi tam pritartų.
Kalbu idealistiškai? Kaip tarp debesų gyvenantis svajotojas? Oi ne, realistiškai. Giliai, kartais net ir skaudžiai suvokęs, kad tolerancija ir kitoniškumo puoselėjimas yra ne tik „gražu“, tai – išlikimo ir vystymosi sąlyga, tuo labiau tokioje daugiasluoksnėje Lietuvoje. Kalba gali būti nesantaikos židinys, bet ji gali būti taikos ir tolerancijos ženklas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie Lietuvos kariuomenę ir korupciją