Nors šiuo metu esu užsiėmęs „kieto“ saugumo reikalais, per pastaruosius dvejus metus tapau labai jautrus socialiniams klausimams. Matau šalis rytuose, kurios smarkiai kenčia nuo visiško nesugebėjimo sutvarkyti savo socialinės ir ekonominės nelygybės. Viena šalis, maskuodama savo nesugebėjimą sukurti normalios tvarkos ir gerovės, puola kitą. O puolama šalis, be šito visiškai niekam nereikalingo karo naštos, dar turi daugybę kitų didžiulių problemų – bando išbristi iš nelygybės pelkių ir korupcijos, bet jai dar toli iki sėkmės.
Po dulkėtuose keliuose ir apkasuose praleistų dienų grįžtu į Lietuvą ir pamažu pradedu matyti, kad ir čia vyksta kartais sunkiai matomas, bet ne mažiau desperatiškas konfliktas, kova su skurdu.
Socialiniai darbuotojai, savanoriai ir kiti lyg frontininkai stovi prieš sunkiai įveikiamus iššūkius, bando padėti asocialioms šeimoms ir individams, kurie dažnai neturi nei įgūdžių, nei noro, nei pakankamai paramos, kad galėtų pasitaisyti. Tačiau kova, panašiai kaip Ukrainoje, palikta tik šiems žmonėms, visuomenė bando apsimesti, kad problema neegzistuoja, nebent pabunda tuomet, kai atsitinka kažkas baisaus.
Žinoma, Lietuva ir Ukraina ne tas pats. Lietuvos iššūkiai kiek paprastesni, bet jie yra ir su jais reikia dorotis. Kova su skurdu iš tiesų yra itin kompleksiška, pradedant nuo atlygio už socialinį darbą, baigiant visuomenės požiūriu.
Nenorėčiau, kaip įprasta, pradėti nuo valdžios ir jos (ne)sugebėjimo tvarkytis su šiais dalykais. Tai yra svarbu, bet, manau, bent šiuo metu, ne svarbiausia. O esmė yra būtent visuomenės požiūris į save ir į savo prioritetus.
Manau, Lietuvoje, kaip ir visoje Rytų Europoje, rimčiausia problema, kuri kyla bandant nugalėti skurdą, – solidarumo stoka. Per visą posovietinį laikotarpį stipriai diegiama idėja, kad visi turi būti atsakingi už save ir tik už save. Tai galėčiau pavadinti „vienkiemio laisvės sąvoka“.
Atsakomybė už save, žinoma, iš principo geras dalykas. Tačiau sunkiai nugalimas baudžiauninko mentalitetas, nors ir modernios formos, labai riboja visuomeniškumą. Šalis, kur jauno žmogaus karščiausia svajonė yra turėti pastovų ir gerai apmokamą darbą kokioje nors užsienio kompanijoje, turi, kaip bebūtų, rimtų problemų, pirmiausia – dėl pasitikėjimo savimi stokos.
Taip pat Lietuvoje, kaip ir visoje Rytų Europoje, vyrauja tam tikras „elito kultas“, garbinami žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių turi pranašumų, yra matomi ir vienaip ar kitaip sugeba daryti įtaką. Tai – kasta, kuri stovi už visuomeninių sutarimų ribų. Lietuvių požiūris į „elitą“ labai savotiškas, egzistuoja gilus noras jam „priklausyti“, bent išoriškai, bent simboliškai. Geriausias pavyzdys – gerai atrodanti mašina ir dar pora telefonų aparatų.
Ir tuo iš esmės baigiasi ambicijos. Paprastas žmogus, esą, vis tiek priklauso nuo „ponų“ malonės ir nieko už savo kiemo negali pakeisti. O visuomenės skurdžiausia dalis, kažkur už vienkiemio ribų, palikta likimo valiai. Kol savo vaikų nevalgo, tai tegul būna.
Problema, kad Lietuva be plačių socialinių susitarimų šios problemos neišspręs. Kol ženkli dalis visuomenės gyvena ant skurdo ribos, pilkoje zonoje ir nesugeba nei savęs, nei savo aplinkos pastatyti ant kojų, Lietuvoje geriau nebus. Žinoma, atskiri žmonės gali pamažu kurti geresnius gyvenimus, bet kaip valstybė Lietuva negalės judėti toliau, kol gerovės sklaida netaps geresnė, efektyvesnė.
Leisiu sau šiek tiek atsigręžti į savo kitokią tapatybę. Iš savo modernios švediškos istorijos puikiai žinau, kad rimti pokyčiai, susiję su teigiamomis socialinėmis permainomis, iš pradžių kyla tik dėl atkaklios pilietinės visuomenės, ne kitaip. Tik „geruoju“ niekas per daug nesikeis, tuo labiau, kol atstumas tarp realios politinės valios ir pilietinės visuomenės yra labai didelis.
Reikia pripažinti, kad Lietuvos pilietinė visuomenė gana lėtai ir sunkiai bręsta. Griežčiau vertinant, dalis jos užsiima savotišku pinigų plovimu, o kartais neapgalvotais veiksmais ne mažina skurdą, o jį didina. Bet per pora dešimtmečių šioks toks pamatas atsirado.
Manyti, kad „vienkiemio“ politikai aktyviai ir efektyviai stos į kovą su skurdu, yra mažų mažiausiai naivu. Yra tiek kitų problemų, kur gerokai lengviau rinkti reikalingus taškus. Kam čia stengtis? Matau, kaip pamažu ateina metas pilietinei visuomenei pradėti eiti į politiką. Tiksliau, žmonėms, kurie yra buvę įvairių kovų frontų linijose, kurie supranta žodžio „empatija“ esmę, tuo pačiu turi tvirtas vizijas, kurios plečiasi gerokai greičiau už reitingų matricą.
Grįžtu į Lietuvą su šviežia patirtimi iš Ukrainos, kur savo akimis matau ir patiriu, kaip be pilietinės visuomenės indėlio viskas seniai būtų prarasta. Sakote, kad ten ekstremali padėtis? Taip, o Lietuvoje – ne?
Mano Lietuvoje bet kuris vaikas visomis prasmėmis turi jaustis saugiai. Tai kol kas vaikams esame skolingi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie toleranciją ir neapykantą
