Ilgai stovėjau ir žiurėjau į itin neskoningus plakatus troleibusų stotelėse su Darbo partijos „pažadu“ stabdyti pabėgėlių antplūdį. Negalėjau suvokti, ką iš tiesų matau. Kalbu visų pirma ne apie nelogišką šūkį (Antplūdis? Oho! Milijonas? Du?) ar apie jo drumzlinas apeliacijas į „tautos“ tamsiausius sluoksnius. Net ne apie tai, kad, tarkime, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, kuris turėtų žinoti, iš kur kyla tikros grėsmės, skolina savo autoritetą oportunizmui.
Ne, reikalas eina gerokai giliau. Plakatininkai, kurie bando „mases“ pritraukti savo lozungais, vargu, ar jaučia savo istoriją. Vargu, ar suvokia, kad pabėgėlių reiškinys turi itin gilias šaknis modernioje istorijoje. Nuo jų nepabėgsi.
Darbas su pabėgėliais, galima sakyti, sujudino jau pradėtas pastangas ir dar labiau tankino nepriklausomybės veikėjų tarpusavio santykius.
Lietuvos pabėgėlių patirtis dvidešimtame amžiuje yra itin skaudi ir didelė, turinti dar gana nežinomų niuansų net pačios nepriklausomybės spartinimo kontekste. Du pasauliniai karai privertė šimtus tūkstančių trauktis ir bent laikinai ieškoti prieglobsčio svetur. Lietuviai žino bent šį bei tą apie Antrojo pasaulinio karo pasekmes, kur, pavyzdžiui, sutrumpinimas „DP“ (ang. Displaced Person – „Perkeltas žmogus“) buvo naudojamas įvardinti žmones, pasitraukusius į Vakarus. Tačiau, pastebėjau, retas dabartinis lietuvis žino apie Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių mastą, kai šimtai tūkstančių žmonių privalėjo, dažnai dramatiškomis aplinkybėmis, trauktis iš Lietuvos, visų pirma gilyn į carinę Rusiją.
Tačiau tuometinė pabėgėlių krizė, atvirkščiai negu būtų galima manyti, davė tam tikrą tautos pakilimo impulsą. Čia reiktų paminėti lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti, kurios veikla Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvoje ir užsienyje buvo įspūdinga. Tarp kitko, galima paminėti prieglobsčio organizavimą, maitinimą ir net mokyklų steigimą. Bet, dar įdomiau, kad būtent šios draugijos gretose buvo galima rasti labai nemenką dalį būsimos Lietuvos tarybos narių ir nepriklausomybės pradininkų, pavyzdžiui, Joną Basanavičių, Aleksandrą Stulginskį ir Antaną Smetoną. Darbas su pabėgėliais, galima sakyti, sujudino jau pradėtas pastangas ir dar labiau tankino nepriklausomybės veikėjų tarpusavio santykius.
Šitoks istorinis diskursas bent man duoda užuominą, kad pabėgėlių paramos patirtis ir Lietuvos laisvės sąvoka kiek giliau susijusios, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kad būtent per pagalbą silpniesiems galima išreikšti savo tikrąsias vertybes. Vis labiau pradedu suvokti, kad empatija yra užmaskuota tikro valstybingumo išraiška.
Tačiau galima ir kitaip, šių dienų akimis žiūrint, pažvelgti į minėto oportunizmo „užmaskuotus“ kėslus. Prie „pabėgėlių fenomeno“ galima, bent iš dalies, priskirti dabartinę emigraciją. Ji vyksta ne karo ar katastrofos sąlygomis ir todėl formaliai ją taip apibūdinti būtų neadekvatu. Bet pokalbiuose su įvairiais Lietuvos emigrantais kartkartėmis „pabėgėlių“ motyvas tyčia ar netyčia gvildenamas, ar tai būtų susiję su pabėgimu nuo perspektyvų stokos ar nuo riboto ir provincialaus mąstymo, nuo patyčių kultūros. Ir labai gaila, kad taip galvojama. Tuo pačiu negaliu sakyti, kad tokiuose motyvuose nėra šiek tiek racijos.
Bet grįžkime prie to, ką matau tuose DP plakatuose. Manau, tyko dar viena, kiek paslėpta, oportunistiška grimasa, kur duodama užuomina apie vieną užtvarą, bet turima omeny ir kita – žinutė dabartiniams Lietuvos emigrantams. „Negrįžkite, jūs čia nereikalingi.“ Ir iš tikrųjų, kam jau įsitvirtinusiems oportunistams grižtantys žmonės su jiems visiškai svetimomis, gal net pavojingomis, vizijomis ir viltimis?
Bet čia dar ne viskas, prieiname prie juodos ironijos. Veikėjai, kurie plakatuose „mūrais“ stovi, beveik visi patys yra „pabėgėliai“. Ar iš kitų partijų, ar nuo juridinės atsakomybės. Ką čia bekalbėti apie „pabėgimą“ į auksinę tremtį ES parlamente? Ar apie plakate nesantį partijos neformalų vadeivą, savo laiku net fiziškai pabėgusį iš Lietuvos. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, ar kaip ten.
Kalbėjau su kitų partijų lyderiais ir jų įtakingais žmonėmis, raginau viešai, tegu ir santūriai, kritikuoti šitą oportunistinį reiškinį, kuriuo daroma gėda Lietuvai. Tačiau niekas nekalba, tyli ir laukia, kol „šitas nemalonus dalykas pasibaigs“.
Pabėgėlių klausimas yra be galo sudėtingas, bet Lietuvai nepavojingas. Atvirkščiai, manau, kad pabėgėlių problemų sprendime slypi gilus suvokimas apie bręstančios valstybės atsakomybes prieš save, savo piliečius ir kitus.
O šitie oportunistiniai šūkiai tegu lieka plakatuose kartu su savo oportunistais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie Švediją ir Baltijos regiono saugumą
