Tačiau iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tokiame teiginyje apie Lietuvos gyventojų psichologinę būklę slypi gana nemažai tiesos. Bendraujant su įvairiais žmonėmis, įvairiose vietose jau anksčiau teko išgirsti panašius nusistatymus.
Aišku, iš tokio paradoksalaus nusistatymo galima šiek tiek šaipytis. Kartais galvoju, gal šiek tiek ironiškai, – o kuo taip tada didžiuojasi tie, kurie išreiškia savo tokį ribotą pasididžiavimą? Gamta? Cepelinais? Krepšininkais? Kažkokia mitine, medumi patepta auksine „Lietuva“, kuri nelabai turi ką bendro su dar gausios post-tarybinės tikrovės turinčia Lietuvyte, pagardinta danų neo-kolonistų kiaulidžių smarve, baltarusių pigiu kontrabandiniu dyzeliu ir „machorkų“ su pakeistomis banderolėmis dūmais? Ir kuri, reikalui esant, mikliai persiverstų atgal į savo tarybinį kailį?
Vis dėlto, jei rimtai, bandau protu suvokti, ką toks ribotas pasididžiavimas galėtų reikšti.
Žinoma, yra ir tų sudėtingų ir nemalonių istorinių gairių. Skaudi patirtis rodo, kad visokios euforinės pastangos gali būtų bergždžios, anuliuojamos per keletą valandų, kaip tai įvyko 1940-ais. Ko gero, šito praradimo skausmas sėdi giliau pasąmonėje, negu manome, kur pasididžiavimas yra lygus nuostatai, kad „nieko nepadarysi“. Gal tai savo ruožtu susiję su požiūriu į vadinamąją „valdžią“? Kuri, kaip manoma, pagal tą patį istorinį siužetą, reikalui esant, ir taip nesugebėtų ką nors daryti, pabėgtų ar parsiduotų.
Suomija, kuri turėjo iš esmės tą pačią situaciją, sugebėjo viską pasukti visiškai kitaip. Nereikia nuvertinti, ką beveik visiškas valstybingumo pralaimėjimas daro su tautos psichologija.
Manyčiau, iš dalies toks nusistatymas, kalbant apie jaunąją kartą, gali būti vadinamosios globalizacijos pasekmės. Supaprastintai kalbant, globalizacijos „ideologijoje“ propaguojama gyvensena, kuri siūlo tiesiog „pasivažinėti“ po pasaulį, sudaryti sau sąlygas gerai jaustis, didžiuotis kada patogu, ir tiesiog tyliai pasitraukti, kada darosi karšta. Čia galima taip pat užsiminti apie jaunų žmonių post-Sausio 13-osios „užblokavimą“, kuomet nuoširdžiai manoma, jog po 1991-ųjų viskas bus gerai visiems laikams. Kad pasididžiavimas yra tiesiog „pozityvas“, neturintis nieko bendro su sunkumais ir grėsmėmis. Kai bendrauju su jaunais žmonemis, galiu įžvelgti gana ryškias tokios mąstysenos gaires.
Tačiau norėčiau čia užsiminti ir apie asmeninės psichologijos perspektyvą. Kiek bet kurios abejonės ginti Lietuvą bėdoje susijusios su nepasitikėjimu savimi, su abejonėmis, kad „nesugebėsiu“. Manau, kad tai svarbus ir subtilus klausimas. Žmogus gali kažkuo didžiuotis, bet tuo pačiu manyti, kad, ką jis bedarytų, nieko negali pakeisti. Manau, čia ir slypi nemenka dalis atsakymo į paradoksą. Pastebėjau, kad tie žmonės, kurie, kada reikia, „eina“, kaip taisyklė, visų pirma pasitiki savimi ir savo sugebėjimais.
Geriausias būdas saugoti valstybę, kaip bebūtų, yra ne ginklai, o švietimas. Tas, kuris bent kiek supranta savo istoriją, žymiai lengviau orientuojasi.
Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos nepriklausomybės kova moderniais laikais tęsiasi jau lygiai šimtmetį. Sekasi įvairiai, bet – faktiškai – sekasi. Manau, kad, nepaisant visų neaiškumų, naudojant olimpiadinę terminologiją, einame į tos laisvės šimtmečio kovos finalą.
Tuo pačiu, bolševikinė-gangsterinė imperija, kuri taip pat „švenčia“ savo šimtmetį, eina į liūdną pabaigą. Iki tos pabaigos ji dar gali padaryti nemažai žalos. Tačiau šį kartą nuo jos įmanoma apsiginti, jei tai bus daroma sąmoningai ir kartu.
Gal esu keistas, bet niekada taip ryškiai kaip dabar nesu matęs Lietuvos valstybingumo idėjos ir jos gairių. Dabartis – ne įbauginto pasididžiavimo metas, o realios laisvės galimybės epocha.
TAIP PAT SAKITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie švietimą
