O po to atsiprašinėja, degina žvakes ir, žinoma, laukia, kas už tai sumokės. Aišku, kaltas esate ne jūs, o koks nors „činovnikas“. O gal net niekas, nes pas mus juk dažniausiai niekas nekaltas, sistema bloga, taip išėjo.
Dabar, jau eilinį kartą, tema bus gvildenama neeilinėse sesijose su raginimais „iš esmės“ spręsti problemą. Šis reikalas net, ko gero, užtemdys lizinguojamų automobilių ir moterų temas. Žinau, kas bus: dabar visi susiims ir kažką darys. Bent kokią savaitę, gal net dvi. O po to, kada nors, vėl priims eilinį parodomąjį įstatymą, net nepamąstę, kaip jį įgyvendinti.
Turime tokią valdžią, kokią turime. Apie ją kalbame, rašome, ja piktinamės, ir ne be reikalo. Tačiau kai mūsų akyse miršta vaikai, ne valdžia yra esminė problema. Nė iš tolo. Problema esi tu, lietuvi, kuris žinai apie visas bėdas, žinai, kas muša, žinai, kas tyčiojasi. Ir – nieko nedarai, nes bijai.
Tai ne tik socialinis reiškinys, tai – kažkokia visuotinė baimės kultūra, kuri, atrodo, pamažu tampa tautos charakterio bruožo dalimi.
Galima nuodugniai aptarti politines-socialines problemas. Tai, žinoma, gerai, ir problemų kompleksiškumas tam, kuris bent kiek tuo domisi, aiškiai matomas. Tačiau vis dėlto bandau nuoširdžiai suprasti, kodėl jūs taip bijote, kodėl taip giliai ir užtikrintai manote, kad geriau nesikišti. Vadinčiau šitą lietuvišką fenomeną „pilietine baime“. Tai ne tik socialinis reiškinys, tai – kažkokia visuotinė baimės kultūra, kuri, atrodo, pamažu tampa tautos charakterio bruožo dalimi.
Kodėl taip bijote? Galbūt galima kaltinti minėtą valdžią ir neveikiančią sistemą, kuri neskatina iniciatyvos ir drąsos daryti kitaip. Galima nagrinėti įsišaknijusį „vienkiemio“ mentalitetą, kai kaimynas daro, ką nori, o mano reikalas – nesikišti. Galima pridėti ir sovietmečio patirtį, kai baimė kai kada iš tiesų buvo ne be pagrindo, o laikui bėgant tapo paprasto piliečio savisaugos instinkto subtilia, neatsiejama dalimi. Dar, žinoma, galima užsiminti apie tą vadinamą „liaudies nuomonę“, kuri sako, kad, kaip bebūtų, esi niekas ir atitinkamai nieko nepadarysi, nieko nepakeisi. Sudėjus visa tai, baimė ir jos išraiškos tampa ne tik suprantama, bet ir, kai kuriom prasmėm, net ir pageidaujamas saugaus gyvenimo būdo garantas.
Stebiu šiuos procesus, ir tai, ką matau, man nepatinka. Galiu daryti daug ką (ką lyg ir darau), galiu stengtis, drąsinti, raginti. Tačiau galu gale tai kiekvieno žmogaus-piliečio pasirinkimas, ar jis ir toliau nori patogiai bijoti, ar atsisukti į savo baimę ir ją pamažu sutvardyti.
Puikiai žinau, ką reiškia baimė. Esu buvęs ten, kur, jei nebijai, esi visiškas idiotas. Ten, kur baimė yra savotiškas draugas-sąjungininkas, kuris, ne be reikalo, šnibžda į ausį, kad „stop, čia atsargiai“. Bet tuo pačiu metu kitas palydovas į kitą ausį šnibžda kitaip: „O jei nori, kad būtų geriau, susigriebk ir daryk, nes nuo tavęs daug kas priklauso“.
Bijoti galima, tai nėra gėdinga, kai kada bijoti net ir reikia. Bet pasimokiau, kad, jei nori gyventi oriai ir teisingai (o mes lyg to ir norime, ar ne?), turi auginti savyje kitokius balsus, prieš kuriuos baimė ir jos raginimai negali atsilaikyti. Kalbu, žinoma, ne tik apie pilietiškumą ir bendrą atsakomybę, bet ir apie empatiją bei vidinį teisingumo instinktą, kad tas, kuris silpnesnis, tiesiog turi teisę į stipresnio užtarimą ir, reikalui esant, apsaugą. Kadangi taip turi būti.
Lietuva nėra tobula, jos valdymo sistema tuo labiau. Gal kam nepatiks, gal kas nesupras, tačiau žinau, ką sakau. Čia valdžia nėra ta instancija, į kurią reikia žiūrėti pirmiausia. Atsakomybė už tai, kas vyksta, visų pirma, atitenka jos piliečiams.
Jei jūs nenustosite bijoti net nueiti porą žingsnių iki kaimyno kiemo pažiūrėti, kas ten dedasi, geriau niekada negyvensite. Visuomenė, kur baimė kalba garsiau negu atsakomybė, neturi ateities. Ir, žinoma, atvirkščiai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie šimtmečių tapatybę ir kultūrą
