Šį kartą aš pažįstu keletą atėjusių žmonių ar bent neblogai žinau, kas jie tokie (matyt, kitą kartą ateis į valdžią jau draugai, o dar kitą – geri draugai, ar tai gerai, ar blogai, velnias žino).
Šitos amžinos permainos ir stebina, ir nestebina. Lietuvoje sunkiai sekasi stabilizuoti politikos „rinką“. Bet ko norėti. Pats pripažįstu, kad iki šiol negaliu aiškiai pasakyti, už kurią partiją Lietuvoje balsuočiau, jei galėčiau. Žymiai lengviau pasakyti, už ką verčiau nebalsuočiau. O dar lengviau, kurioms partijoms jokiu būdu nekiltų ranka atiduoti savo balso.
Kartais susidaro įspūdis, kad politinė skalė Lietuvoje suprantama ne kaip „iš kairės į dešinę“, o „iš apačios į viršų“, kur visų pirma kotiruojamas savotiškas politinis „elitizmas“.
Vėlgi, ne viskas blogai, jokiu būdu. Supraskite teisingai, demokratija yra demokratija, jei jau LVŽS pavyko surinkti balsus, aš linkiu visos įmanomos sėkmės vystant ir saugant Lietuvą. Tačiau matau ne vieną rimtą dabartinių tendencijų keliamą pavojų. Noriu išdėstyti keletą minčių apie politinį ir visuomeninį klimatą, kuris man kelia nerimą.
Kaip jau minėjau komentaruose, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga turi vieną itin rimtą bėdą. Tai nelabai partija tradicine prasme, o daugiau kažkoks „sambūris“ žmonių ar, kitaip sakant, „krepšinio komanda“. Kai kurie gal ir yra kompetentingi (kaip minėjau, pažįstu keletą, tarp jų yra tikrai rimtų žmonių ir specialistų su gan aiškiomis vizijomis), bet matau grupę žmonių be bendrų tradicinių politinių gairių. Kai kam gal tai atrodo niekis (svarbu laimėti), bet nesu toks tikras.
Tai, kad derybos vedamos „nuo-iki“ per visą politinę skalę, gal kai kam gali atrodyti naudinga ar protinga, bet iš tikrųjų čia slypi didžiausia LVŽS bėda. Kada tikrai reikės reikšti ir ginti politines vertybes (o tie laikai, garantuotai, ateis ir greitai), nebus nuo ko atsispirti. Kontrolę perims visiškai kitokios jėgos, nebūtinai racionalios.
Dar matau tai, ką vadinčiau „prodiuserinės politikos“ išraiška, kai vadas tik netiesiogiai dalyvauja politiniuose veiksmuose. Tai, žinoma, geriau negu kokia nors nematoma ranka, kuri valdo vieną ar kitą partiją, bet vis tik negerai dėl įvairių priežasčių. Politikoje, mano galva, vis dėlto būtina tiesiogiai dalyvauti, priimti sprendimus ir atsakyti už juos.
Tokia neaiški ir netradicinė LVŽS struktūra suteikia peno nereikalingoms intrigoms. LVŽS viduje žmonės jau rūšiuojami į „Karbauskio“ ir „Skvernelio“, neatmestina, kad ištikus krizei vieni ar kiti gali išeiti. Tokių dalykų yra visose partijose, tačiau matau gan didelę riziką, kad šiuo atveju, kai politinis darinys yra be aiškios politinės ideologijos, tai gali įvykti greitai ir skaudžiai.
Kita vertus, Seimo rinkimų rezultatai rodo visuomenės politinį nebrandumą. Pažįstu ne vieną, jau trečią kartą balsuojantį už „Fenikso partiją“, kuri viską išspręs, tik duokite šansą. Daug kam, pastebėjau, politinės vertybės suprantamos visiškai kitaip negu, tarkime, man, atėjusiam iš konteksto, kur, kaip bebūtų, politinė pozicija yra pagrįsta tam tikrais įsitikinimais.
Kad kažkas žada „spręsti problemas“, yra tik pusė politinio atsakymo, lygiai tiek pat svarbu yra atsakymas į klausimą – kodėl reikia jas spręsti. Imkime, pavyzdžiui, alkoholio pardavimo monopolizavimo idėją. Esu iš principo už tokią iniciatyvą, bet nebūtinai dėl tų pačių priežasčių kaip Karbauskis.
Tuo pačiu, be jokios abejonės, dabartinis nestabilumas nemaža dalimi priklauso nuo partijų nesugebėjimo konsoliduotis, susitarti dėl gairių ir dėstyti savo idėjas rinkėjams suprantama kalba nuolat, ne tik likus dviem mėnesiams iki rinkimų.
Kartais susidaro įspūdis, kad politinė skalė Lietuvoje suprantama ne kaip „iš kairės į dešinę“, o „iš apačios į viršų“, kur visų pirma kotiruojamas savotiškas politinis „elitizmas“ (nesvarbu kurioje partijoje) ir esmė yra kopti į tą viršų ir ten „perimti kontrolę“. Jei taip, tada suprantama, kodėl vėl ir vėl atsiranda nauji gelbėtojai, kurie žada, kad su jais visiems bus lengviau „iš apačios” užlipti į tą geidžiamą viršūnę.
Didelį nerimą kelia vis labiau jaučiamas Lietuvos išeivijos nedalyvavimas politikoje. Lyginu su Estija, kur jau apie 1990-uosius išeivija realiai buvo įsijungusi į Estijos politinį gyvenimą. To proceso rezultatus Estijoje matome vis labiau. Lietuvoje, išskyrus gal Valdą Adamkų, išeivijos atstovai taip ir nepritapo vidaus politikos lauke.
Kaip bebūtų, bet norint žaisti pagal Vakarų demokratijos taisykles, reikia tas taisykles išmanyti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie politinį vakuumą kairėje pusėje
