Taigi, Švedijoje mokytojai susivienijo jau seniai – viena seniausių profsąjungų veikia jau nuo 1838 m. Profsąjungos ne tik gynė savo narių interesus, bet aktyviai dalyvaudavo sprendžiant ir svarstant visuomenės vystymosi klausimus. Pavyzdžiui, jau nuo 1883 m. mokytojų sąjunga intensyviai propagavo vidurinį išsilavinimą visiems vaikams.
Profsąjungos istoriškai susijusios su socialdemokratinėmis idėjomis. Tai gana natūralu, kadangi socialdemokratinės ideologijos kalba apie resursų skirstymo principus. (Beje gan įdomi detalė yra ta, kad daug kur Europoje anarchistai turėjo svarbų vaidmenį kuriant profsąjungas.) Kalbu ne kaip Marxo pasekėjas, o kaip žmogus, kuris supranta resursų skirstymo būtinybę, kuriant saugią, stabilią ir dinamišką visuomenę.
Kai stebiu besikartojančius ginčus dėl mokytojų padėties Lietuvoje, mano atminty vis iškyla šie faktai. Taip pat suprantu skaudžias istorijos peripetijas ir, kad nelengva, vaizdžiai tariant, politiškai pereiti nuo betono prie rankdarbių gamybos, bet kaip vis dar galima nenorėti užsiimti strategiškai svarbiais klausimais iki galo?
Lietuvos valstybinė ir ekonominė tapatybė – didele dalimi nulemta paslaugų ir įvairių logistikos rūšių pobūdžio. Kalbu apie įvairias sritis – nuo bankų aptarnavimo centrų iki migracijos. Tai iš dalies suprantama ir, bent kol kas, neišvengiama padėtis.
Atrodo, kad ši valdžia neturi jokio gilesnio supratimo nei apie profsąjungų potencialų vaidmenį, nei apie švietimo strateginę svarbą, nei apie gilesnius saugumo sluoksnius.
Tačiau šalyje, kur transporto srities darbuotojas ar vežėjas gali užsidirbti 4000 EUR per mėnesį (pvz., traukiniu veždamas keleivius į Minską ir atgal), o mokytojas – tik apie dešimtadalį, geriausiu atveju, apie penktadalį tokios sumos, šalies vystymosi prioritetai nėra teisingai išdėstyti.
Tokie prioritetai nėra teisingi, jei valdžia nori nukreipti šalį gerovės ir stabilumo link. Kai matau tai, ką matau, kartais nelengva suvokti, link ko norima nukreipti, jei išvis apie tai mąstoma?
Jei premjeras iki pietų kalba apie tai, kad profsąjungos „infiltruotos“ (įsidėmėkime – esamomis, įtemptomis geopolitinėmis sąlygomis), o po poros valandų jau šneka, kad jų reikalavimai turi būti tenkinami (iš baimės FSB ar dėl reitingų, neaišku), stebėtini du dalykai: pirma, kad šiuo atveju valdžia dėl tam tikrų priežasčių renkasi kalbėti apie „grėsmę saugumui“, o kitur, kur būtų tikslinga kalbėti, tyli. Antra, kad premjeras iš viso lenda į šitą reikalą: nuo kada aukščiausioji valdžia „veda derybas“ dėl darbuotojų atlyginimų?
Ir dar, įsidėmėkime, čia socialdemokratų tradicinis „daržas“. Atrodo, kad ši valdžia neturi jokio gilesnio supratimo nei apie profsąjungų potencialų vaidmenį, nei apie švietimo strateginę svarbą, nei apie gilesnius saugumo sluoksnius.
Tradicinėje saugumo sferoje Lietuva šiuo metu gan sumaniai supranta padėtį ir atitinkamai veikia pagal savo galimybes, neblogai suvokia kontekstą. Tačiau kitose, „minkštose“, bet nė kiek ne mažiau svarbiose saugumo sferose, sumanumo gerokai trūksta.
Nepaisant mano dabartinės gan karingos nuotaikos dėl Ukrainos, esu tvirtos nuomonės, kad, kiek bekalbėtumėmd apie kariuomenę, ginkluotę ir energetiką, pagrindinis saugumo elementas yra sąmoningas ir pagal jo sugebėjimus išlavintas pilietis.
Pilietinis sąmoningumas ir išsilavinimas yra tampriai susiję su bendruomeniško sutarimo (pvz., veikiančiomis profsąjungomis) ir švietimo mechanizmais. Prieš tokius gerai veikiančius mechanizmus ir jų išlavintus žmones tankai ir televizoriai visiškai bejėgiai.
Kodėl aš čia, kaip „Lietuvos saugumo užtarėjas“, taip daug kalbu apie profsąjungas? Turėdamas tam tikros konfliktų patirties galiu užtikrintai pasakyti, kad – tikros – profsąjungos smarkiai prisideda prie visuomenės stabilumo ir duoda daug naudos sprendžiant resursų skirstymo klausimus.
Dar, „kieto“ saugumo kontekste, jos, stiprios ir veiksmingos profsąjungos, gali būti itin veiksmingas įrankis profilaktiškai neutralizuojant ir, reikalui esant, net stabdant įvairius kraštutinius valdžios perėmimo bandymus, pvz., per „darbo klasės balsų“ uzurpavimą.
Nesakau, kad Lietuvoje su profsąjungomis viskas gerai; iš tiesų, yra kai kur tam tikro sovietinio „šleifo“ (nors, iki A.Butkevičiaus nurodytos grėsmės saugumui lygio – toli), ne visur susivienijimai tokie, kokie turėtų būti, bet, jos yra, keičiasi, ir, noriu tikėti, pamažu pradeda veikti taip, kaip turėtų veikti.
Dar drįstu trumpai, kaip buvęs „kolega“, pasamprotauti apie mokytojus ir jų padėtį. Jei dirbi švietėjišką darbą, vadinasi, ne viską matuoji pinigais. Pats dirbau mokytoju keletą metų ir esu patyręs tą neįkainojamą džiaugsmą, kai vaikas supranta, ką nori perteikti. To už jokius pinigus nenupirksi.
Bet jei šalis nori vystytis ir žengti į priekį, teks aiškiau dėlioti švietimo prioritetus. Gana neblogai žinau, kiek reikia užsidirbti Lietuvoje, kad galėtum ramiai užsiimti savo profesija. Mokytojai dabar turėtų uždirbti mažiausiai 700 EUR ir turėti galimybę savo pajamas augant kvalifikacijai didinti iki 1500 EUR. Tai būtų lygis, kuris tenkintų poreikius ir taip pat būtų pakankamai politiškai realus.
Istorija į mus žiūri. Tai ir dirbkime dėl tokių tikslų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Algirdas Butkevičius pažadėjo: mažiau uždirbančių pedagogų algos kils jau nuo rugsėjo
